Pasakojimai nuo sofos: ir vėl kelias nuvedė į Romą

...
Jei Ancijuje (Anzio) praleidome beveik penketą dienų besivartydami saulėje ir mirkdami jūroje, tai su Roma mes pasielgėm tikrai bjauriai – teskyrėme jai kokios pusantros dienos. Čia geriausiu atveju. Nors kai važiavome į Italiją, visiems sakiau, kad vykstame į Romą. Kodėl? Nes... Aaa... Kažkaip solidžiau skamba. Negi ne?


O jei rimtai, tai taip trumpai teprabuvome Romoje ne todėl, kad joje būtų nuobodu ar viskas jau matyta-girdėta-lankyta. Anaiptol. Net nežinau, kiek laiko reikėtų šiame mieste praleisti, kad jis atsibostų. Iš to, ką norėjau šio apsilankymo metu pamatyti, neišvydau nė trečdalio.


Ir visai ne todėl, kad rugpjūčio mėnesį Romoje būtų neįdomu, kadangi visi italai atostogauja pabėgdami iš miesto. Na, bet man asmeniškai, tai Roma tikrai ne toks miestas, kad jame itin reikėtų itališkos draugystės ir artumo. Architektūra, muziejais ir panašiais dalykais ištuštėjusioje Romoje grožėtis netgi maloniau. Juo labiau, kad turistų gausa garantuotai neleis pajusti žmonių trūkumo. Be milijono italų gal net geriau. :) Bet kad ir jų kažkaip netrūko.


Kadangi Romoje lankėmės nebe pirmą kartą, tad pliusiukai prie “privalomų pamatyti” objektų buvo sudėlioti jau ankstesnio vizito metu, o šį kartą galėjome sau visiškai atsipalaidavę blūdyti po miestą. Na pavyzdžiui, pabandyti pasiekti Domus Aurea ("Auksinį namą" - imperatoriaus Nerono pasistatydintą vilą po didžiojo Romos gaisro, kilusio 64 m vasarą). Beje, minėtas mūsų bandymas nepavyko, nes kol ėjome tiesiai per aplinkui ėmė ir per greitai sutemo.


Tačiau karštą vasarą nėra nieko maloniau, nei vaikštinėti po miestą karščiui jau atslūgus bei dairytis į tamsoje apšviestus įspūdingus Romos pastatus bei paminklus. Kažkada minėjau, o gal ir ne, kad pats geriausias vaizdas iš viršaus į Romą man buvo nuo Viktoro Emanuelio II paminklo (Monumento Nazionale a Vittorio Emanuele II) stogo. Tiesa, dairytis nuo jo geriau dienos metu.


Visgi vienas objektas, kuriam negalėjome nei atsispirti, nei netyčiomis jo išvengti, buvo 80 metais pastatytas Koliziejus (Colosseo, jei jau vadinti populiariai, nors originalus šio statinio pavadinimas buvo Anfiteatro Flavio). Kaip ten sakoma vieno anglų vienuolio pranašystėje: jei Koliziejus sugrius, tuomet ir Roma kris, o jau po to ateis ir pasaulio pabaiga. Tai va, jeigu būsite prie Koliziejaus prašau nebandyti išlupti kokios plytos, o tai maža kas, dar pasaulio pabaigą iššauksit. Be to, negražu naikinti UNESCO paveldą.


Šiam 56 metrų elipsės formos statiniui (188m ant 156m), turėjusiam 76 įėjimus ir galėjusiam sutalpinti apie 50 tūkstančių žmonių atsispirti negalėjome ne tik mes, apžiūrėję Koliziejų turbūt iš visų įmanomų pusių. Truputį iš fantastikos srities pasirodė improvizuotoje “studijoje” prie šviečiančių lempų ir skėčių vykstanti viso autobuso kinų (korėjiečių? japonų?) vakarinė fotosesija Koliziejaus fone, kuri, kaip supratome, yra ekskursijos dalis. U n r e a l.

Žinoma, dabar Koliziejus negali pasigirti "autentiška" išvaizda, nes ne tik kad yra nukentėjęs kelių žemės drebėjimų metu, bet ir to pasėkoje apsukrūs romiečiai ėmė "skolintis" jo dalis savų vilų, įtvirtinimų ir netgi bažnyčių statybai. Taip tęsėsi iki kol 1750 m. popiežius Benediktas XIV-asis neįvardijo jo kaip šventos vietos, kurioje liejosi krikščionių kankinių kraujas (kaip puikiai žinome, ten kraujas liejosi ir ne tik krikščionių, kaip, beje, ir ne tik žmonių). Tokiu būdu Koliziejaus niokojimas sustojo ir vėliau jis netgi susilaukė ne tik archeologų, istorikų, bet ir restauratorių dėmesio.


Kitas objektas, į kurį labai norėjau pažvelgti kitu žvilgsniu ir pabandyti suvokti jo populiarumo fenomeną, tai Trevio fontanas (Fontana di Trevi). Kaip ir Koliziejus, dabar Trevio fontanas laikomas vienu iš Romos simbolių, nors jis yra palyginus "jaunas", lyginant su kitais garsiais Romoje esančiais istoriniais objektais. Klasikos ir baroko elementus apjungiantį, fontaną, prijungtą prie Poli rūmų (Palazzo Poli; dabar juose veikia Nacionalinis grafikos dizaino institutas - Istituto Nazionale per la Grafica) sienos, pradėjo statyti 1732 m, o baigė - 1762. O  fontano pavadinimas, jeigu tikėti internetiniais šaltiniais, kilo iš žodžio "tre vie", reiškiančio trijų kelių kryžkelę.


Centrinė fontano figūra vaizduoja Neptūną, važiuojantį tritonų valdomu bei jūrų arklių traukiamu vežimu. Fontano aukštis siekia net 26 m, o plotis - visus 49 m. Įdomu, kad vanduo į fontaną atiteka dar 19 m. pr. Kr. statytu akveduku iš Salone vietovės šaltinių. Gaunasi neblogas seno ir naujo (naujo, tai sąlyginai, aišku) derinys.


Filmas "Three Coins in the Fountain" (1954) išreklamavo / sukūrė legendą, kad sugalvojus norą, kada nors vėl sugrįžti į Romą, ir petį nusisukus nuo fontano kaire ranka per dešinį petį į jo vandenį įmetus monetą, tas noras išsipildys. Tai gal todėl dabar tas fontanas taip apgultas turistų ir yra tikras rojus kišenvagiams. Beje, kasdien į fontaną sumetama apie 3 tūkstančius eurų, kurie panaudojami parduotuvės Romos vargšams finansavimui. Šios monetos, žibančios fontane, akivaizdžiai vilioja ne vieną lengvo grobio besivaikantį, nes nuolat pasitaiko bandymų eurus iš fontano perkelti į savo kišenes. Man asmeniškai ši vieta kažkodėl didelių emocijų nekelia, tad nelabai planuoju dar kada prie Trevio fontano grįžti. Nebent netyčia. O į Romą norėčiau ir vėl. :)

Tačiau Romoje yra toks muziejus atvirame ore (nors ir pati Roma, kaip vienas didelis muziejus), kuriam jau antrą kartą nesugebame atsispirti. Aišku, kalbu apie tarp Circus Massimus ir Koliziejaus įsiterpusius Romos forumą ir Palatino kalvą. Man toks jausmas, kad šįkart čia praleidome, nežinau, penkias? šešias? valandas. Žodžiu, buvome tol, kol mus išgrūdo iš muziejaus, nes jau užsidarinėjo.

Savo ekskursiją pradėjome nuo Palatino kalvos (Collis Palatinus) eksponatų - išlikusių keleto imperatoriškų rūmų bei rezidencijų gigantiškų griuvėsių - apžiūros. Romos imperijos laikotarpiu (27 per. Kr – 476 m.) net keletas imperatorių, t.y. Augustas (Augustus; pats pirmasis Romos imperatorius), Tiberijus (Tiberius) ir Domicianas (Domitianus), ant Palatino kalvos buvo įkūrę savo rezidencijas. Žinoma, kiekvieno imperatoriaus nuožiūra jų rūmai buvo vienaip ar kitaip keičiami - didinami, transformuojami, platinami ir visaip kaip gražinami.

Kažkaip nebuvau užfiksavusi, kad Palatino kalva yra ne tik viena seniausių miesto dalių, bet ir labiausiai centrinė iš viso septyneto Romos kalvų. O remiantis Romos mitologija, būtent Palatino kalvoje buvusiame urve vilkė surado Romulą ir Remą - Romos įkūrėjus.


Taigi, be mano jau minėtų rūmų, dar ant Palatino kalvos stovi Augusto žmonos Livijos (Livia arba Julia Augusta) rezidencija, kuri šiuo metu lankytojams uždaryta, kadangi joje vis dar vyksta archeologiniai kasinėjimai, Sibelės šventykla (Tempio della Magna Mater arba di Cibele), Domiciano hipodromas (stadio Palatino), kuriame, kaip spėjama, galėjo vykti bėgimo varžybos arba jis tarnavo kaip stadiono formos sodas. Kol kas neaišku, kaip ten dėl to hipodromo-stadiono-sodo, tačiau kad jau archeologai iki šiol kasinėja Palatino kalvą ir vis atranda naujų dalykų leidžia tikėtis, kad gal kažkada paaiškės, kas ten iš tiesų buvo.


Einant palei išlikusias rūmų sienas pasijunti toks mažas ir nereikšmingas žemės vabalėlis. Bet užlipus ant viršaus ir besigėrint į tolį atsiveriančiais vaizdais pamažu pradedi jaustis vis geriau, krūtinė tik ima pūstis, susireikšminimas irgi tik didėja, didėja, kol net nepajunti, kaip aplink imi žvalgytis su visa imperatoriška didybe. Juk visa Roma po kojomis! Iš vienos pusės pažvelgus visu gražumu atsiveria Circus Massimus, kuriame dabar yra viešasis parkas, o senovės Romoje tai buvo vežimų lenktynių stadionas. Iš kitos pusės, gerais 40 metrų žemiau Palatino kalvos, išsidėsčiusi įspūdinga Romos forumo muziejinė dalis.


Būtent Romos forumo (Foro Romano) daliai daugiau dėmesio skyrėme savo ankstesnio apsilankymo metu. Nes viską atidžiai išžiūrėti per vieną kartą neįmanoma niekaip - po pasivaikščiojimo po Palatino kalvos rūmus ir Romos forumą ne tik kojos ima linkti, bet ir vaizdai ima lietis, na, o protas paprasčiausiai atsisako priimti informaciją. Taip, kad nors ir labai norisi apžoriškai apžioti pamatyti viską, saikas šiame muziejuje rekomenduotinas.


Visgi Romos forumą visaip kaip, tai yra skersai išilgai, apvaikščioti bei išvaikščioti tikrai verta. Nes juk tai yra būtent ta vieta, aplink kurią ir vystėsi senoji Roma. Čia buvo pagrindinė miesto arterija, čia telkėsi prekybininkai ir tų laikų verslininkai, čia stovėjo viešieji namai ir Senatas, čia veikė įvairios religinės (šventyklos) bei administracinės įstaigos. Čia, o ne kur kitur buvo įrengtos platformos viešam kalbėjimui bei statomi paminklai didžioms romėnų pergalėms paminėti. Jau net nekalbant apie visokias skulptūras bei kitas puošmenas. Tuo pačiu šis forumas tapo Romos galybės ir didybės reprezentacija.

Romos forumas buvo suplanuotas architekto Vitruvijaus (Vitruvius). Jis atitinkamai numatė ir propiorcijas: 3 prie 2 (ilgis : plotis). Pagrindinis kelias, vadintas Šventu (Sacra Via), ėjo per forumą ir apjungė didžiausios svarbos pastatus.


Jau turbūt atsibodau kartodama, bet kaskart klaidžiodama po gilią senovę menančias vietas, kaip kad Romos forume tarp senų romėniškų pastatų liekanų bei mindydama išlikusius kelio akmenis, niekaip neišvengiu vaizduotės pabėgimų, kaip štai tomis plytomis į tas šventyklas vaikštinėjo vietiniai romiečiai vedini savų reikalų, svajonių, ambicijų. Kažkas ėjo prašyti sėkmės karo žygiuose, kažkas bėgo lankyti slaptos mylimosios, dar kažkas traukė visaip kaip atsipalaiduoti gražuolės (gražuolio?) glėby ar viešai išsakyti viską, ką mano apie apie visuomenės ydas. Vienos vietos buvo skirtos išimtinai turtingiesiems, o kažkur nugaras lenkė tarnai ir vergai.

Atrodo, užsimerksiu, truputį labiau įjungsiu vaizduotę ir nukeliausiu į tuos laikus... 
Mmm .... .... ....
...

Komentarai

  1. Ruošiuosi į Romą už poros mėnesių, tai įrašas labai laiku. Dar ir senesnius įspūdžius paskaitysiu. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, aš kažkaip vis pagalvoju, kad Roma man tokia neaprėpiama. Na, bent jau įrašų prasme. Nepasiduoda ji man. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)