Pasakojimai nuo sofos: traukiniai ir stimpankas, arba garo pavilioti...

...
Laikas lekia, o aš kaip neprisėdu prie naujo įrašo, taip neprisėdu. 
Tiksliau, niekaip jo neužbaigiu.
Na, bet pagaliau...
...
Po malonaus pasibuvimo Ansemburgo pilyje bei gražiuosiuose jos soduose sprendėme, kur pasukti antrąją Liuksemburgo paveldo savaitgalio dieną. Pasirinkimų buvo įvairių, bet man norėjosi kažko ne tik seno, bet ir šiek tiek modernaus. Žinau, žinau, paveldas ir modernumas kaip ir nelabai suderinami, išskyrus gal namų interjero atveju, tačiau visgi pavyko aptikti mano pageidautiną seno ir šiuolaikiško derinį.


Nes, pasirodo, kaip tik tuo pačiu metu Liuksemburge, Fond de Gras Industrijos ir geležinkelių parke (Le Parc Industriel et Ferroviaire du Fond-de-Gras), vyko stimpankerių suvažiavimas ("Anno 1900 – Steampunk Convention Luxembourg 2013", jei jau tiksliai). Apie tai sužinojus, man tik seilė nutįso. Kas mane pažįsta dar iš senų gerų studentavimų laikų, turbūt pamena mano meilę visokioms kultūroms-subkultūroms, ech… Bet apie viską nuosekliai ir iš pradžių.

Pirmiausia apie Fond de Gras.

Trumpai, tai Industrijos ir geležinkelių parkas, įkurtas Fond de Gras, yra savotiškas muziejus po atviru dangumi. Parašiau, ir mintyse iškart materializavosi Rumšiškių muziejus. Na, šiuo atveju tai ne visai tinkamas vaizdinys, nors principas ir panašus, tačiau "rumšiškių romantikos" Industrijos ir geležinkelių parke aptiksite mažokai, nes jis pašvęstas labai svarbaus Liuksemburgo gamtinio resurso bei ekonomikos variklio - geležies rūdos - gavybai ir eksploatacijai, nuo kurių, be kita ko, neatsiejamas ir geležinkelių sistemos vystymasis šalyje.


Taigi, bebūnant Fond de Gras galima apsilankyti ir kalnakasių būstuose, ir iki menkiausių detalių rekonstruotoje 1919 metų Viktoro Binko bakalėjoje (épicerie Victor Binck), ir 1913 metų statybos Paulo Viurto centrinėje elektrinėje (centrale électrique Paul Wurth). O taip pat pamatyti metalo laminavimo traukinį (train de laminage) ir Besemerio konverterį (kuriame išlydyta geležis paverčiama plienu; convertisseur Bessemer), net keletą įėjimų į kasyklas, galiausiai, 1875 metais pastatytą traukinių stotį, tuo metu vadintą Lamadelaine stotimi ir naudotą išimtinai prekiniams traukiniams, bei geležinkelio angarus. Dabar paklauskite, kiek mes iš ką tik išvardintų objektų matėme ar kuriuose lankėmės. Ogi pavaikštinėjome (ir tai, nevisiškai) tik po traukinių stotį, nes visiems kitiems objektams tiesiog pritrūko laiko. Nieko, atvažiuosime kitą kartą su kokiais svečiais ir apžiūrėsime.


Dar viena pramoga galima Fond de Gras, kurią tiesiog būtina paminėti, yra galimybė įsėdus į specialų kalnakasių traukinuką, pavadinimu "Minièresbunn", o vėliau dar į kitą (dar labiau kalnakasišką traukinuką), nuvykti į Lausavage vietovėje esančią Doihl kasyklą, veikusią nuo 1908 metų (jau nebeveikia, jei ką). Ekskursija po pačią kasyklą užtrunka berods apie pusantros valandos. Deja, ir šiai pramogai, na, išskyrus pasivažinėjimą kalnakasių traukinukais pirmyn-atgal, mums neužteko laiko, tad ekskursiją po kasyklą eilinį kartą atidėjome kitam apsilankymui.


Iki paties Fond de Gras iš Rodange ir Pétange miestelių stočių tam tikru metu (gegužės-rugsėjo sekmadienių popietėmis) važiuoja senutėliai, garu varomi traukiniai (Train 1900) ir lokomotyvai. Ir netgi galima rinktis, kokia klase važiuoti – prasčiokų antrąja ar poniška pirmąja. Mes nusprendėme nors vieną kartą pabūti ponais ir kad jau važiuoti, tai važiuoti, todėl įsigijome bilietus pirmai klasei. Ir važiavome sau laimingi plačiai bei minkštai.

 Kelionė tokiu gariniu traukiniu iki Fonds de Gras trunka geras 25 minutes, o iki galinės stotelės Rodange - 40-45 min. Tai tos 25 minutės yra pats tas, ilgėliau jau kaip ir pabostų. Nebent esate dideli mėgėjai važinėti traukiniais per miškus, tuomet galima rinktis ir ilgėlesnę atkarpą arba visą dieną varinėti pirmyn-atgal. Na, o nemėgstantys traukinių arba negalintys gyventi be automobilių Fond de Gras gali kuo puikiausiai pasiekti ir savo keturračiu draugu.


Antriausia, apie stimpanką ir stimpankerius (steampunk & steampunkers), arba gražia lietuvių kalba - apie garinius pankus. 

Sunku tiksliai apibrėžti, kas per reiškinys yra stimpankas, kadangi įvairiems žmonėms jis reprezentuoja skirtingus dalykus: vieniems - madą ir stilių, kitiems - literatūrinį žanrą, dar kitiems - saviraiškos ar meno formą, ar, galiausiai, gyvenimo stilių, ar romantiką su įmaišytu mechaniniu prieskoniu, ar tiesiog įdomesnį kasdienybės akcentą. Didėjant stimpanko populiarumui auga ir žmonių, norinčių įtvirtinti stimpanką kaip atskirą kultūrą bei gyvenimo stilių, skaičius.


Jeigu trumpai reikėtų nusakyti kertinius stimpanko elementus, tai būtų galima apibūdinti kaip Viktorijos laikų elegancijos, mokslinių anachronizmų bei beribės fantazijos sąjungą šiuolaikiniame pasaulyje. Konkrečiau? Tuomet stimpanką vertėtų nusakyti kaip kūrybiškumo ir vaizduotės paskatintą judėjimą, turintį sąsajas su Viktorijos laikų Anglija ar Amerikos laukiniais vakarais ir modernias technologijas transformuojantį į meno, mados ir mechanikos kūrinius, žodžiu, viskas viename.

Stimpanko pasaulyje visi dabartiniai mokslo atradimai buvo padaryti ankstyvesniais istoriniais laikais su turimomis to laikmečio priemonėmis, pvz., lėktuvai varomi garo varikliais. Lygiai taip pat šiandieninės modernios technologijos - ipadai, kompiuteriai, robotai, kelionės oru ir t.t., ir t.t. - yra nukeliamos į XIX a. ir varomos garo varikliais, vadovaujantis idėja, "kaip atrodytų praeitis, jei ateitis būtų nutikusi anksčiau". Ir jeigu Ž. Vernas (Jules Verne) ar H.G. Velsas (H.G. Wells) savo fantastines knygas rašytų šiandien, jos būtų priskiriamos būtent stimpanko žanrui.


Pirmiausiai stimpankas į viešumą iškilo apie 1987 m kaip tam tikras mokslinės fantastikos stilius, nors jam būdingų bruožų aptinkama jau 6-7 dešimtmečių fantastikos kūriniuose. Terminas stimpankas (steampunk) buvo adaptuotas nuo kito fantastikos žanro – kiberpanko (cyberpunk), o toksai K.V. Džeteris (K.W. Jeter) laikomas pirmuoju šiam mokslinės fantastikos stiliui, kuriuo pats ir rašė, žr., pvz., jo knygą „Morloko Naktis“ (Morlick Night), pasiūliusiu pavadinimą "stimpankas", kuris ėmė ir prigijo.


Dabar jau egzistuoja milijonas ir viena stimpanko variacijų: viktoriškasis, viduramžių, industrinis-modernusis, vesterniškasis, istorinis, fentezi ir pan. etc. Ir esu tikra, kad ne vienas ar viena jeigu ir neskaitėte šio stiliaus literatūros kūrinių, tai greičiausiai matėte kažkurį iš šių filmų: "Laukiniai, laukiniai vakarai" (Wild Wild West), "Auksinis kompasas" (The Golden Compass), "Van Helsingas" (Van Helsing), "Vidokas"(Vidocq), "Ekstraordinarių džentelmenų lyga" (The League of Extraordinary Gentlemen), "Atgal į ateitį III" (Back to the Future Part III), "Daktaro Parnaso fantazariumas" (The Imaginarium of Doctor Parnassus), "Šerlokas Holmsas" (Sherlock Holmes). O gal žaidėte vaidmenų žaidimą "Castle Falkenstein" arba kompiuterinį "Arcanum: Of steamworks and Magick Obscura" arba "Final Fantasy".


Stimpankas kaip stilius reprezentuoja anachronistines technologijas ar retro futuristinius išradimus kaip kad juos būtų įsivaizdavę XIX amžiaus žmonės, todėl neišvengiamai siejasi su to laikmečio mada, kultūra, architektūriniu stiliumi ir, apskritai, menu. Stimpanko dizainas pabrėžia balansą tarp formos ir funkcijos, tarp įrankio ir papuošalo kaip priešpriešą industriniam dizainui (ir jo monotonijai). Apskritai, stimpankas kaip stilius yra labai atviras ir inkorporatyvus; jis neapsiriboja griežtai vien viktoriškuoju ar laukinių vakarų stilistika, bet mielai periima idėjas bei bruožus ir iš kitų įvairių subkultūrų stilių, pvz., gotų, neo-viktoriškojo, kiberpanko, fentezi etc.

Stimpanko mada neturi nustatytų gairių, bet turi polinkį sintetinti modernų ir viktoriškąjį stilius, estetiką derinti su praktiškumu. Taip ilgos pūstos suknelės, korsetai, apatiniai sijonai su turniūrais sijonui labiau išpūsti, kostiumai su liemenėmis, paltai, cilindrai, getrai ar karinių uniformų įkvėpti aprėdai naudojant stiklą, kniedes, odą, sraigtelius ir pan. papildomi išskirtinėmis detalėmis-meno kūriniais. O tokie aksesuarai kaip laikrodžiai, skėčiai, lakūnų ir vairuotojų apsauginiai akiniai, elektriniai ginklai, sraigteliniai papuošalai yra tiesiog būtini aprangai stimpanko stiliumi.


Man asmeniškai iš stimpankiško meno pats įdomiausias dalykas yra stimpanko stiliaus gerbėjų apranga, drabužių bei detalių išmonė ir fantazija kuriant vienokį ar kitokį "personažą". Dėl literatūros savo nuomonės per daug negaliu pareikšti - stimpanko stiliui priskiriamų knygų nelabai teko skaityti, bet turiu prisipažinti, kad filmo "Laukiniai, laukiniai vakarai" tiesiog nekenčiu. Tiesa, filmus "Auksinis kompasas" ar "Vidokas", jau nekalbant apie "Šerloką Holmsą" vertinu daug palankiau.


Tai va, todėl jokiems muziejiniams objektams Fond de Gras'e aplankyti ir neliko laiko, nes niekaip negalėjome atsiplėšti nuo susirinkusių stimpankerių. Žiūrėjome akis išplėtę, fotografavome, ir vėl žiūrėjome, nejučia ir patys pradėjome gundytis taip apsirengti (čia galima rasti daugiau foto iš suvažiavimo). Vilmantas net bandė prisimatuoti traukinuko grandines bei modernaus vienakio akies uždangalą, o aš bandžiau palįsti po fotografo skraiste. Žiūrėk, gal kitais metais ir mes būsime tarp jų, kas čia žino..? Tiems patiuninguotiems goglams ir pūstiems sijonams išties sunku atsispirti, bent jau man. :)
...

Komentarai

  1. Myliu Steampunk'us!!! Turiu ir meškų prikūrusi, tai mano atgaiva sielai :)
    Labai smagiai aprašei. Pakaičius užeina noras būtinai ten nuvažiuoti :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man jie irgi be galo patiko, kai gyvai pamačiau kai kruie jų nerealiia daug fantazijos turi. :)

      Panaikinti
  2. Kaip nerealiai!!!! Jau nekalbu apie patį pasakojimą ir foto. Superinė išvyka!

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)