Pasakojimai nuo sofos: apie viską po truputį iš Briuselio

...

Nors Briuselis nuo Liuksemburgo yra pakankamai arti - tik už kokių 180-190 km, tačiau kažkodėl mes didelės meilės ir traukos šiam miestui nejaučiame, tad ir jame apsilankyti prisiruošiame labai retai. Na, nebent kažkas itin suvilioja.

Šį kartą tas paslaptingas X faktorius buvo Oskaro Koršunovo atvežtas spektaklis "Hamletas". Nors ir labai kirbėjo abejonės dėl ilgos spektaklio trukmės (3 val. - nesuprantu, kas tiems šiuolaikiniams menininkams pasidarė, kad filmai ir spektakliai pamišėliškai ilgėja, spėju, kad jų galvose nelabai veikia "redagavimo" funkcija), tačiau taip buvau pasiilgusi teatro, kad galvojau, ai, kas bus tas, reikia pamatyti.


Įspūdis? Na, toks labai vidutiniškas. Mačiau jo geresnių spektaklių, tačiau iš kai kurių kitų kolegų atsiliepimų supratau, kad galėjo būti ir blogesnių. Tą vakarą tikrai pastebėjau ne vieną (berods, daugiausia užsieniečių, bet ne tik) po pertraukos taip ir negrįžusį tęsti koršunoviško spektaklio peržiūros. Tačiau didžiausia mano kritika tenka vaidinusiems aktoriams - jų lietuvišką greitakalbę net gimtakalbiams labai sunkiai tepavykdavo suprasti. O tolėliau sėdėjusieji net ir nelabai girdėjo. Žodžiu, didžiulio džiaugsmo spektaklis neatnešė. Skausmo irgi. Išėjau tokia "drungna". Gal nepakankamai įsijaučiau, nežinau. O gal buvau per daug skaniai prisivalgiusi skaniausių Briuselyje hamburgerių ir pasisėdėjusi su "kopūstais".


Kaip turbūt įtariate, atvykę į Briuselį vien spektakliu nepasisotinome. Besimaldami po miestą užtikome tokį keistą vieną Briuselio aikščių okupavusį blusų turgų. Niekaip nepamenu, koks ten rajonas ar aikštė... (help!) Pardavėjų buvo gal net daugiau nei pirkėjų, nors pasitaikė ir pastarųjų. Pvz., mes.
 

Daiktų daiktelių pritempta į jį tikrai milijonas, tik jei vieni sudėtingi tvarkingai, tarp kitų reikia rimtai pasikuisti norint šį tą rasti. Visgi tarp viso to šlamšto šiokių tokių deimantukų, jeigu pasiseka, irgi įmanoma aptikti.


Taip pat neplanuotai savuoju apsilankymu pagerbėme vienus pirmųjų – atidarytus 1930 metais – Europoje radijo namus (Maison de la Radio) Flagey aikštėje (Place Eugène Flagey). Nors dabar radijas čia nebeveikia, bet didžiulis art deco pastatas naudojamas kultūriniams reikalams. Mūsų lankymosi tikslas, turiu prisipažinti, buvo visiškai ne kultūrinis (t.y. ne radijas), o absoliučiai fiziologinis - pusryčiai, nes Flagey pastate įsikūrusi ir briuseliečių tarpe populiari kavinė „Café Belga“.


Kadangi netoliese vyko vaikų teisėms skirtas renginys, minėtos kavinės viduje susirasti vietą tarp pyplių, jų tėvelių ir milijono vežimėlių buvo misija neįmanoma. Triukšmas viduje irgi nenusakomas. Ausų kištukų neturėjome, tarpusavyje pasišnekėti taip pat norėjosi, tai pasvarstėme, o kuo blogai būtų prisėsti lauke? Juk dar tik lapkričio antroji pusė - beveik vasara... Ir ką, buvo visai neblogai - veikė šildytuvai, be to, karšta šviežių mėtų arbata bei kakava irgi maloniai šildė vidurius. Tai beveik kaip vasarą, gal tik tokią vėjuotą ir pniukusią, ir pasijutome. :)


Nuo Flagey žingsniuojant palei tvenkinius (Étangs d'Ixelles), kurių vanduo – brrr – yra apkrėstas kokia tai bakterija (lyg ir melsvabaktere, jei teisingai suskaičiau) ir todėl rekomenduojama vengti bet kokio kontakto su vandeniu bei prie jo augančiais augalais, o turbūt ir su jų gyventojais (?), lengva atsidurti prie Cambre vienuolyno (Abbaye de La Cambre).


Buvusio bernardinų vienuolyno pastatų kompleksas dabar glaudžia Belgijos nacionalinio geografijos instituto valdybą (Institut Géographique National) bei prestižinę vizualinių menų mokyklą (L'École de la Cambre arba La Cambre), įkurtą 1926 m. belgų architekto, dailininko ir net interjero dizainerio Henry Clemens van de Velde. Tiesa, katalikų bažnyčia vis dar veikia. Spėju, kad ši vieta turėtų būti populiari tarp Ixelles rajono gyventojų, nes vienuolyną supa nemažas ir gražiai sutvarkytas parkas.


Beklaidžiodami po nematytas Briuselio vietas užtikome vietą, kur, kaip paaiškėjo, brito bankininko Joseph Anthony Hepburn-Ruston ir olandės aristokratės baronienės Ella van Heemstra šeimoje 1929 metais gimė Audrey Hepburn. Ne kokioj Amerikėj ar Anglijoj, kaip kažkodėl įsivaizdavau. Mergaitė išaugo talentinga, o vat jos gimimo vieta Briuselyje tai visai neišskirtinė (Keyenveld 48, Ixelles). Nors gal būtent Audrey gimimas kaip ir paverčia ją ypatingesne. :)


Iš kitų paminėtinų bevaikštinėjant užtiktų įdomybių būtų... papūgos. Iš kur Briuselyje papūgos? Ir dar lapkričio mėnesį?! Aš irgi galvojau, kad mums jos pasivaideno (ar pasigirdo, jei tiksliau), betgi ne!!! Kaip atrado mūsų pramogomis Briuselyje besirūpinusi Augustė, pasirodo, kad 7 dešimtmetyje kažkuris Briuselio zoologijos sodo viršininkas paleido 50 tokių ilgauodegių papūgų (parakeets) į laisvę. Joms čia taip tiko ir patiko, kad dabar jų čia priviso net 8000 tūkstančių!!! Jau net miesto valdžia susirūpino ko imtis, nes papūgos pradeda kelti rimtą grėsmę vietiniams žvirbliams.


Čia tas papūgas užtikome pakeliui į vieno art nouveau stiliaus pionierių, kilmingo (mat jis buvo baronas) belgų architekto ir dizainerio Victor Horta ((1861-1947) namų bei studijos muziejų (Musée Horta). Šiame muziejuje buvo pasistengta išlaikyti autentišką tų namų, pastatytų tarp 1898 ir 1901 interjerą, tačiau ekspozicijoje yra ir daugiau daiktų (baldų, įrankių, meno objektų), kurtų ne tik paties Horta, bet ir kitų to laikmečio menininkų. Kaip atradau vėliau, šis tipiškas art nouveau pastatas netgi įrašytas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą.


Deja, bendra mūsų ketveriukės, kartu apžiūrinėjusios šį muziejų, nuomone, Horta muziejaus ekspozicija nuobodoka ir netgi truputį kelianti žiovulį, todėl per daug jame apsilankyti nerekomenduosiu, jis mūsų lūkesčių nepateisino. Manau, kad galima rasti įdomesnių šio stiliaus egzempliorių.


Baigę vizitą muziejuje supratome, kad mus užpuolė alkis ir todėl pasitikėdami Augustės ir Rūtos skoniais tiesiu taikymu atsidūrėme „Le Pain Quotidien“ kavinėje. Ir kaip nenusivylėme! Apsilaižydami sušveitę didesnius ar mažesnius dubenis sriubos, perėjome prie kitų skanėstų. Nors supratome, kad šį kartą šokoladinės bombos gal ir neįveiksime, tačiau mane papirko karštų obuolių sulčių su imbieru ir cinamonu gėrimas. Neapsakomas gėris drėgnu, šaltu ir vėjuotu oru. Ir labai skanus.


O kalbant apie skanėstus, per tą savaitgalį Briuselyje mudu su Vilmantu dar spėjome sudalyvauti gidės vedamoje ekskursijoje apie šokolado gamybą Briuselyje ir pasiklausyti apie seniausias šokolado gamintojas – parduotuvėles, pvz., "Neuhaus", "Corné", "Leonidas", "Galler" ir "Godiva". Nes Belgija ir šokoladas juk yra neatsiejami, negi ne? ;)


Taip sužinojome, kad, pvz., Jean Neuhaus atsikraustęs iš Šveicarijos į Briuselį atsidarė tuo metu labai prestižinėje vietoje – Karalienės Galerijoje (Galerie de la Reine) – vaistinę ir ėmėsi pardavinėti vaistus, tačiau kad jie būtų geriau perkami, jis vaistus pagardindavo juos apgaubdamas šokoladu. Jo anūkas Jean Neuhaus II 1912 m. sugalvoja, kad vietoje vaistų geriau dėti šviežią kremą ar riešutą, ir savo kūrinį (kuris tampa didžiuliu hitu) pavadina „praliné“ (užsienyje neretai tokie saldainiai vadinami belgišku šokoladu). Na, ir dėka tokių įdarytų šokoladinių saldainių populiarumo vaistinė uždaroma velniop ir jos vietoje atsidaro iki šiol veikianti šokolado parduotuvė.


Arba, kad Turkijoje gimęs graikas konditeris Leonidas atsiduria Belgijoje, nes įsimyli bei veda belgę. Jau 1913 jiedu atidaro arbatinę Gente. Dėl politinių įvykių Graikijoje visa Leonido šeima apsigyvena Gente, o tarp jų ir sūnėnas Basilio, kuris greitai įsilieja į Leonido verslą. Kartu jie sukuria šokoladinių saldainių seriją, kuriai saldumynų mėgėjai, pasirodo, nepajėgė atsispirti.


Tačiau tuo metu šokoladas buvo pasiekiamas tik turtuoliams, tad Leonidas su sūnėnu iškėlė sau misiją priartinti šokoladą prie masių, tad ėmė jį pardavinėti važinėdami po miesto gatves su saldumynų vežimėliu. Deja, policininkams tokia iniciatyva nepatiko ir po keleto įspėjimų, Leonidas savo šokolado dirbtuves transformuoja į parduotuvę ir viską, ką tik vietoje pagamintą, pardavinėja per langą (pakeliamas- nuleidžiamas langas-giljotina). Ir be to, pardavinėja perpus pigiau nei konkurentai.

Daugiau nesiplėsiu, nes pusę jau pamiršau (ups...), kam įdomu, eikite į „Briuselio kopūstus“ ir pasiskaitykite daugiau apie šokoladą. Tepasakysiu tiek, kad berods visos penkios mano paminėtos šokolado kompanijos yra pasirašiusios „Garbės kodeksą“, kad saldainių gamyboje nenaudos jokių riebalinių priedų (nors ES dabar leidžia jų naudoti iki 5%), tik 100% kakavos sviestą.


Viskas, baigiau. Metas suvalgyti gabalėlį šokolado. ;)
...

Komentarai

  1. Tai kai pažiūri iš šono - Jūsų savaitgalis Briuseliškėse buvo visai šaunus :) O tas kvartalas, kuriame veikia sendaikčių turgus, vadinasi Les Marolles. Kaip sako mandri gidai, tai seniausias kvartalas įsikūręs už istorinio senojo Briuselio ribų. Tai buvo pirmasis darbininkiškas priemiestis. Čia Jūs ir lankėtės Jeu de Ball aikštėje, kurioje vyksta blusų turgus. Rajoną kertanti rue Haut yra laikoma seniausia Briuselyje, mat nutiesta ant senojo romėnų-galų kelio. Tai pat šiame rajone nuo Viduramžių veikia (žinoma statyta ir perstatyta) St Pierre ligoninė. Ir kas įdomiausia, maroliečiai kalba itin savotišku dialektu - brusseleer ir zwanze (susiformavusiais iš brabancono dialekto), kuris dar vadinamas paprasčiausiai marols.

    Man pavz., šis rajonas baisiai patinka. Visos tos sendaikčių parduotuvės, siari skersgatviai, laiptai, laipteliai, keistos užeigėles ir gatvėje pardavinėjama jūros sraigių sriuba ir visi kiti keistumynai ;)

    Ai, vos nepamiršau - buvo labai malonu (re)susipažinti. Ačiū, kad priėmėt į kompaniją!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai ne tik iš šono, ir iš vidaus pažiūrėjusi laikyčiau, kad savaitgalis pas biruselėns yra vykęs. :) Ačiū labai už paaiškinimą apie kvartalą. Tkrai, ir mes eidami matėme visokių antikvariatų, vintažinių-sendaikčių parduotuvėlių ir panašiai. Šįkart dar neišnardėme visų šio rajoniuko gatvelių, bet potencialo jis tikrai turi. Reiks dar kada prie progos daugiau panaršyti jo gatveles. :)

      Man irgi labai patiko, kaip čia tu gerai pavadinai, (re)susipažinti. Galėjom gi ir anksčiau, kaip dabar pagalvojau, o ne tik beveik ant jūsų "paskutiniųjų mėnesių". :)

      Panaikinti
    2. Nu paaiškink dabar man, kaip aš vietoj "briuselėnų" sugebėjau parašyti totalią nesąmonę "biruselėns". :) Pamoka, man vakarais nieko nepatartina rašyti. :)

      Panaikinti
  2. "Prie arbatėlės" taip lengvai persiskaitė viskas! ir koks pasaulis mažas, Rūta yra mano kolegos pusseserė! :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū. :)
      Tikrai, ir vėl pasitvirtina tiesa, kad niekur nepasislėpsi - taip jau gausni, kad visi visi šiam pasaulyje vieni per kitus dar kitus pažįsta. :)

      Panaikinti
  3. "Gausni" Tu "gausni" :D Gal rimtai susilaikyk vakarais nuo kokių rimtų dokumentų pildymo ar disertacijų rašymo :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. :) Ačiūdie disertacija jau senokai parašyta, o nuo dokumentų pildymo vakarais man tikrai vertėtų susilaikyti, nes paskui netyčiom nežinia kam sielą parduosiu. :)

      Panaikinti
  4. miela buvo pasivaikščioti po Briuselį (ir aš ten buvau... belgišką alų gėriau, šokoladu užkandau į sisiojantį berniuką spoksojau :))

    AtsakytiPanaikinti
  5. ir as jau kita treciadieni iki sekmadienio busiu Briuselyje, tai bus labai idomu su juo gyvai pirma kart susipazinti :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)