Pasakojimai nuo sofos: miestas, kuriame norėjosi ištirpti ir pasilikti (Bolonija)

...

Ištirpti, tai nereiškia paskęsti kokiame makaronų su Bolognaise padažu bliūde. Oi, ne, ne, nesuklyskite. Bet va imkite ir įsivaizduokite maloniai karštą dieną – tokią, kada atrodo, kad net oras virpa... Kada atrodo, kad visa aplinka ir pastatai aplink yra šiek tiek išskydę. Ir kada imi jausti, tarsi ir pats pradedi po truputį lydytis... Išsilieja kontūrai... Spalvos atrodo vis švelnesnės... Ir lieka nebeaišku, ar čia tu, ar čia miestas, ar čia jau jūs abu virtote kažkuo...


Tai va, pačiai sau netikėtai būtent taip ir pasijutau Bolonijoje. Įsiurbė ji mane be gailesčio. Teprabuvau Bolonijoje kokias dvi su puse, na, gal tris dienas, bet net ir dabar jaučiu ilgesį ir norą sugrįžti. Tai vienas tokių miestų, iš kurių, kaip man atrodo, niekad nenorėčiau išsikraustyti – jame daug modernumo, bet pakanka ir senovės, daug judėjimo, bet galima rasti ir ramybės. Todėl nesuprantu žmonių, iškeičiančių Boloniją pavyzdžiui į Liuksemburgą. Man nuoširdžiai atrodo, kad jie taip padarydami gerokai pralošė.

Ir kuo šis miestas mane pavergė? Greičiausiai visu savimi, visa savo esybe.


Dėl to ir norėjosi man pasilikti jame ir tingiai vakarojant bei aplinkui gaudžiant itališkai šnekai skanauti netoli ramaus Žydų kvartalo esančios Nicola‘s picerijos traškių, į lėkštę netelpančių picų kraštelius... Tokių picų dar niekur neragavau. Arba lėtai mėgautis pačiais skaniausiais vaisių ledais (jūs neįsivaizduojate, kokioje palaimoje aš tada buvau) bespoksant į gatvės muzikantus...


Neabejotinai, Bolonija mane pavergė gražiomis aikštėmis, jas supančiais pastatais bei skulptūromis, o taip pat raudonplyčiais bei raudonstogiais namais, kurie man priminė Kauno senamiesčio pastatus ir sukėlė gimtų namų ilgesį.

Nežinau, kaip neatkreipti dėmesio į prie Madžiorės aikštės (Piazza Maggiore) stovinčią Neptūno skulptūrą (Fontana del Nettuno), kurią 1567 m. sukūrė prancūzas skulptorius-manieristas Džambolonja (it. Giambologna). Net tuometinis popiežius neliko abejingas, bet ne dėl dieviško skulptūros grožio, o dėl to, kad jam pasirodė, jog tam tikros Neptūno kūno dalys yra per daug išryškintos (oi, tas dydžio aktualumas vyrams), todėl garbiam architektui noromis ar nenoromis (įtariu, kad visgi nenoromis) teko dorovės labui vieną Neptūno kūno dalį kiek pakeisti.


Sako, kad trikampė šv. Stepono aikštė (Piazza Santo Stefano) yra viena gražiausių mieste, deja, dalį to grožio slėpė sendaikčių turgaus stalai bei palapinės. Bet nėra taip blogai, nes kiekvienas sendaikčių turgelis turi savito žavesio.

Pavergė miestas ir nesvietiško ilgumo skliautuotomis promenadomis, na, gerai, šaligatviais po portikais, miesto centre. Vieni sako, jų ilgis siekia net 45 km, kiti kiek sumažina – iki 40 ar net 35 km. Tie portikai man atrodo toks protingas boloniečių architektūrinis sprendimas – ar karštą dieną, ar lietui pliaupiant – po jais visada malonu.


Tačiau portikai atsirado ne norint palengvint pėsčiųjų dalią, bet dėl kol kas proziškesnių poreikių: garsusis Bolonijos universitetas traukė mases imigrantų, dėl kurių mieste ėmė stigti gyvenamosios vietos, o tuščių plotų naujų  namų statybai sienomis apjuostame mieste nebebuvo likę, todėl gudročiai italai dar 1211 m. sumąstė pristatyti portikų prilaikomus namų prailginimus virš šaligatvių. Neilgai trūkus, t.y. nuo 1289 m., portikai tapo privaloma eksterjero detale – jei statai naują namą, jis privalėjo turėti portiką.


Po miestą išsibarsčiusiais bokštais. Jeigu būčiau turėjusi daugiau laiko, tikrai nebūčiau patingėjusi susiieškoti visus 20 išlikusių, bet dabar pasitenkinau dviem pačiais garsiausiais (le Due Torri). O kadaise jų buvo net 180! Bokštus 1109-1119 metais statė turtingos miesto šeimos kaip turto ir sėkmingai besivystančio verslo simbolius. Ir be abejo, statydamos varžėsi tarpusavyje, kurių bokštas bus aukštesnis, gražesnis, prašmatnesnis etc.

Tiesa, užlipti į aukščiausio iš jų (Torre degli Asinelli) viršų aš visgi patingėjau – vis tik 98 metrų aukštis ir 498 laipteliai nepasirodė man saldainiukas, o mažesnis 48 metrų aukščio bokštas (Garisenda) lankytojams uždarytas, nes esąs pernelyg pasviręs – 3,2 m, todėl likau laukti pažemėje, kol Vilmantas iš viršaus žvalgė miesto tolybes ir niekingus žemės skruzdėliukus.


Architektūriniu paveldu ir prie jų derančiais lambordžiniais, Adidas treningais ir Cartier maišeliais (gaila, pastaroji itališkos mados nuotrauka liko mano sugedusiame telefone) ir visais kitais kontrastais. 


Tiesiog pilnomis miestiečių gatvėmis. Ir šįkart ta minia visai netrukdė, netgi atvirkščiai – buvo labai gera jaustis  jos dalimi. Harmonija. :) O naktinis gyvenimas... Man turbūt būtų sunku atsiduoti mokslams, kai aplink tiek pagundų... Gal ir gerai, kad nebuvau studente Bolonijoje. :)


Keistomis bažnyčiomis, kurių aplankėme krūvą, bet atskirai jų net nevardinsiu, tačiau kas mėgsta bažnytinę architektūrą, turėtų ką paveikti.
Pavyzdžiui, šv. Petronijaus bazilika (Basilica di San Petronio), pradėta statyti 1392 m. ir iki šiol neužbaigta, nes boloniečiai pritrūko pinigų savo grandiozinio projekto įgyvendinimui, yra penkta pagal dydį pasaulyje. Boloniečų ambicijų būta kur kas didesnių – šioji bažnyčia turėjo aplenkti šv. Petro baziliką Romoje, bet vėlgi įsikišo tuometis popiežius, pagrūmojo pirštu ir griežtai pasakė "NO". Dar vienas įdomus dalykas, tai jos grindyse to meto astrologiją universitete dėsčiusio Gian Domenico Cassini įrengtas 67 metrų meridiano formos saulės laikrodis, kurio tikrasis tikslas buvo įrodyti, ar saulė sukasi aplink žemę ar žemė aplink saulę. ;)


Neabejotinai įspūdingas ir  šv. Stepono aikštėje stūksantis bažnyčių kompleksas (Basilica di Santo Stefano arba Le Sette Chiese), kurių kadaise būta septynetas, o dabar telikusios tik keturios. Jų vietoje senų senovėje stovėjo pagoniška šventykla, o kiek artimesnėje senovėje įsikūrė krikščioniškos bažnyčios. Man labai patiko, kad jų vidus visiškai paprastas, neišpuoštas, o gražus būtent ten vyraujančia tyla ir ramybe. Vienoje iš ketverto bažnyčių (Chiesa del Crocifisso) guli Bolonijos globėjo šv. Petronijaus kaulai. Kitose galima aptikti kitokių relikvijų bei pagonybės laikus menančias marmurines  kolonas.


Maištinga dvasia alsuojančiu seniausiu Europoje Bolonijos universitetu (įkurtas 1088 m.), kurio prieigos tokios skirtingos šeštadienio vakarą ir...


...ir sekmadienio rytą. Tik grafičiai ant sienų tokie patys.

Man, asmeniškai, labai keistas toks senovės ir mokslo didybės bei jaunatviškumo ir anarchijos derinys, kuris tvyro universiteto rajone.


Slaptais kanalais, kurių kadaise Bolonijoje buvo kur kas daugiau, o dabar galima pamatyti tik poroje vietų ir tik tuo atveju, jei žinai, ko ieškoti.

Taip, tikrai, aš ir miestas susitikome pačiu geriausiu mums laiku – vienas kitą supratome, ir aš jį įsimylėjau.

Be to, mums dar užteko laiko skliautuotomis gatvėmis nukeliauti iki pat ant Gardia kalvos (Colle della Gardia) esančios šv. Luko šventovės (Santuario di San Luca). Iki kurios kelias vienu metu ėmė atrodyti niekada neužsibaigsiantis. Aišku, patys kalti, kad nusprendėme eiti pėsčiomis nuo pat centro Saragosos keliu (via Saragozza). Mea culpa, čia jau mano „geniali“ idėja, nors galima buvo dalį kelio pavažiuoti 20 autobusu, todėl pasiekus kalniuko papėdę ir pradėjus kilti viršun (vis dar po kliautais), aš vis apsigaudavau, kad vat už to posūkio, tai jau tikrai bus kelio pabaiga. Na, kur tau... Juk į viršų kelias tęsiasi net 3,5 km (ir kaip ten tie bėgikai sugeba į viršų bėgti, absoliučiai nesuprantu), bet už tai gražioje aplinkoje - po skliautuotu portiku su 666 arkomis.


Na, bet pagaliau užkopus buvo galima palaimingai ilsėtis ir akis palepinti gražiais vaizdais į Boloniją ir Apeninus, driežais bei jaunavedžiais.


Ai, gera ta mano naujoji meilė. Net rišliai parašyti nepavyksta. :)
...

Komentarai

  1. Skaitydama jaučiau,kaip vis labiau širdis sąla :D Ech, Neringa, ką tu su mumis darai :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nieko negaliu padaryti, man rimtai be galo patiko Bolonija. Tai labai stengiausi tai parodyti aprašydama. Sakyčiau, tai pirmas miestas Italijoje, kuris man ttaip ir tiek patiko. Todėl labai norėjau ir jus apžavėti šiuo miestu. :)

      Panaikinti
  2. Ech, ta Italija... Baltas pavydas... Daug iškeisčiau į tą šilumą, vaisinius ledus ir tuos portikus :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mhm, kai pas mus Liukse buvo blogas oras būtent prisiminimai iš Italijos mane ir palaikė. :)

      Panaikinti
    2. Kai prieš dvi savaites išlipau iš mašinos Lukse, tai maniau, kad susilydysiu į šaligatvio plyteles :D Taip buvo karšta, kad vargiai bemačiau miestą. Bet labai gerai prisimenu ledus, nuo kurių pasidarė vėsiau.
      Italija - nereali, tai sekančios vasaros stotelė !

      Panaikinti
    3. OOO, Rasa, galėjai prieš tai kokį meilą mestelėti, nes, na, o kaipgi mudviejų kava???? AAA????
      Italijos dar bus ir įrašuose, o josios karštį bandysim "pačiupinėti" rugpjūčio vidury. :)

      Panaikinti
    4. Na, čia buvo toks ekspromtas, važiuojant į Starzbourg'ą, užsukti į Luxemburg'ą. Tai jau ir nesumečiau dėl kavos :)

      Panaikinti
    5. Na va... OK, na bet jau kitą kartą... ;)

      Panaikinti
  3. Mano pažintis su Italija prasidėjo nuo Bolonijos. Turėjau laimę čia pabūti net tris padorius kartus ir daryčiau tai dar kelis kartus tiek pat. Man Bolonija - nereali. Su visom savo gatvelėmis, ryškiais fasadais, siur bokštais (reikėjo lipti į Asinelį), fontastišku maistu ir ledais, universitetu ir istorija, arkadomis dengtais šaligatviais, bažnyčiomis, turgeliu ir pačia nuostabiausia knygų muge.... Et, tokie šilti prisiminimai Bolonijai.... Kaip Tave suprantu ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O kaip aš tau pavydžiu :) 3 kartus netgi buvai :) Labai tikiuosi ir aš dar į Boloniją užsukti.
      Į bokštą nelipau, nes taupiau kojas keliui į šv. Luką, be to, po 5 dienų haikininmo 5terėje kažkaip man jos nelabai norėjo bet kur lipti. :)

      Panaikinti
  4. BOLONIJA mano pats nuostabiausias Italijoje lankytas miestas, norėčiau ten gyventi. Ten tvyro neapsakoma atmosfera. Dar negirdėjau nė vieno ten buvusio užsieniečio, kuriam būtų nepatikę.
    Per 8 mėnesius praleistus Italijoje, Bolonijai neprilygo nei vienas didmiestis (Roma, Milanas, Napolis). Gal Palermas ir galėtų pasivaržyti, bet Sicilija, jau visai kas kita nei žemyninė Italija.
    Aš iškart įsimylėjau Bolonija.
    Net gi turėjome posakį, kad Emilijos-Romanijos regione yra trys geri dalykai - Lambrusco vynas, Piadinos ir BOLONIJA:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, pasirodo ne aš viena apsvaigusi nuo Bolonijos. :)
      Va, ką tik grįžau iš Romos ir tikrai pritariu manantiems, kad Bolonija vis tiek geriau. :)
      O vynu ir Piadinos reiks pasidomėti ateityje išsamiau. :)

      Panaikinti
  5. Man tai pagaliau kelione su darbu nusimato i Bolonija pavasari... Nebegaliu sulaukti. :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)