SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-05-16

Pasakojimai nuo sofos: miestukas, kurio mes nepamilom, bet tai nereiškia, kad jame negražu

...
Kažkada čia bebūdami Montpeljė (Montpellier) ilgai dvejojome, kur iš jo patraukus – į Nimą (Nîmes) ar į Setą (Sete). Galiausiai pasirinkome Setą dėl jo geografinės padėties – jis yra prie Pietų Prancūzijoje prie Viduržemio jūros. O mūsų asmenine, todėl labai subjektyvia nuomone, jūra visada yra gėris - ar žiemą, ar vasarą. Be to, apie Setą visur rašoma rašoma, kad tai mažoji Langedoko regiono Venecija, pasižyminti savitu kultūriniu identitetu, virtuve, tradicijomis ir dialektu.


Ir iš tiesų, Sete yra nemažai ir gražių smėlėtų, ir laukinių uolėtų paplūdimių, palei kuriuos malonu pasivaikščioti.


Prasiėję palei jūrą nusprendėme, kad pats laikas mūsų mėgstamiems panoraminiams vaizdams iš viršaus, todėl per miškelį, palei baltus akmenis ir per juos, o taipogi ir kankorėžius lipome iki Baltųjų akmenų (Pierre Blanche) apžvalgos aikštelės. Kadangi jau ir taip belipant matėsi gražūs vaizdai į miestą ir jūrą, tai galiausiai užlipę kažko naujo nepamatėme.


Beje, labai įdomu, kad esant viršuje labai gražiai matosi austrių ir midijų auginimo fermos, o nuo Baltųjų akmenų apžvalgos aikštelės – ir jūros vandeniu užliejamas vynuogynas (taip, taip, informacija vyno gerbėjams – vyndarystė šiame regione yra gerai išvystyta, pvz. ieškokite "Vin de pays des sables du Golfe du Lion" ženklo).

Tuomet nusprendėme paėjėti pėsčiomis iki kito apžvalgos taško, tačiau nenumatėme, kad beveik visą laiką teks eiti važiuojamąja kelio dalimi, o ne šaligatviu (bliamba, žemėlapis to nerodė), tad tas tikrai nebuvo malonu, o kelias pasirodė esąs netgi labai netrumpas. Bet eiti vertėjo, nes nuo 183 metrų aukščio šv. Klaros kalno (Le Mont Saint Clair) apžiūros aikštelės visu gražumu atsivėrė Seto miestas, kanalai, jūra ir uostas.


Žemyn nusileidome jau laiptais per senąjį italų kvartalą ir tada nukeliavome iki pat Piaget – rajono (jau už traukinių stoties), kur iki šiol gyvena žvejai (a la autentika). Tenai paveikėme nežinia ką, t.y. tiesiog maloniai praleidome laiką saulei besileidžiant.


Gal ir nekeista, kad po visų tokių pasiaikčiojimų Sete net kelias dienas man dar maudė kojas.


Bet teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad miesto centriukas, kuri mums sunkiai sekėsi surasti be žemėlapio, labai jau ypatingo įspūdžio nepadarė. Tiksliau, visai nepadarė įspūdžio. Kaip ir pats Setas apskritai, nors žiūrint fotografijas atrodo, kad vajė, kaip ten gražu. Nepakerėjo tas miestukas mūsų ir tiek. Nežinau, kaip ten su tuo savitu kultūriniu identitetu bei tradicijomis, bet mano akimis, Setui pritrūko šarmo. O gal tiesiog mūsų nuotaika tokia tądien buvo, bet truputį pasigailėjome jį pasirinkę vietoj Nimo. Tačiau vis tiek buvo visai neblogai. :)

...

4 komentarai:

  1. Apie Sete nieko nesu girdejus..Reikejo vaziuoti i Arles, kur gyveno Van Goghas:))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aha, buvom ir Arles, fantastiškas miesteliukas, meilė nuo pat pirmo žingsnio. :)

      Panaikinti
  2. Atsakymai
    1. Jis jau yra - įrašas, einantis prieš šį. ;)

      Panaikinti