P.S. Asilų, jaučių ir ančiukų kompanijoje: 5km aukštyn-žemyn ir dar šis bei tas

...
Vis atidėliojau, vis nebuvo laiko arba noro, kol įrašas morališkai ir visaip kitaip paseno, bet vis dėlto jį šiandien įkėliau, kad bent pati nepamirščiau, kaip po pernelyg ilgai užsitęsusios žiemos Liuksemburge pagaliau sulaukėme saulės ir šilumos. Žiema, aišku, nepalyginamai švelnesnė nei Lietuvoje - be sniego per Velykas, bet vis tiek, pilkas dangus, šaltas vėjas bei lietus anksčiau ar vėliau užknisa net kantriausius. :)


Taigi tą gražų sekmadienį norėjosi praleisti kažkur arčiau gamtos, bet ne miške, kur greičiausiai būtų buvę pernelyg šlapia. O ir medžiai dar beveik be pumpurų buvo, tad dar nesijaustų tikro pavasario. Tai kiek pasukę galvą nuvažiavome į Diekircho miestelį (Diekirch), nes jame labai gražiai ir patogiai sutvarkytos Siuro upės (Sûre) pakrantės - tik vaikščiok ir vaikščiok, ir vaikščiok.


Bet kad nebūtų viskas taip paprasta, mes vėl iš lentynos gilumos išsitraukėme potencialių vaikštynių žemėlapius ir pamatėme, kad Diekirche yra visai neilgas 2,5 km ilgio maršrutas. Absoliučiai tinkamas ilgis tingiai sekmadienio popietei. Tik aš kažkaip nepamąsčiau, kad ir atgal dar reiks grįžt, o tai reiškia dar 2,5 km. O dar labiau nenumačiau, kad visą laiką bevingiuojantis keliukas kils į viršų... Na, bet apie viską nuo pradžių.


Tik susiradus savo haikinimo kelio pradžią, mus pasitiko prie aptvarų sienelių atskubėję asilai. Tokie mielybės ilgomis ausimis ir smagiai išsivolioję purve, bet pakankamai draugiški. 


Nors tas draugiškumas ne už dyką - jie akivaizdžiai tikisi vieno kito gardėsio. Jų, deja, mes neturėjome, bet bent jau parovėme gražesnės žolės, o asiliukai jos neišbrokijo - kol ją šlamštė, mes juos glostėme.

Toliau bevinguriuodami ir besidžiaugdami saule pasiekėme rudai auksinių ilgaplaukių jaučių valdas. Šie sau ramiai skabė ir atrajojo žoles per ant akių krintančias kūdlas stebėdami aplinką. Peace & happiness. Priėję arčiau pamatėme, kad ir jie, kaip ir kaimynai asiliukai, neblogai išsimaknoję purvyne. Bet tai jokiu būdu nekenkė jų žavesiui ir fotogeniškumui.


O mūsų keliukas vis vingiavo aukštyn, atverdamas vis gražesnį vaizdą į miestelį ir apylinkes. Tuo tarpu mano akis vis labiau traukė kitoje upės pusėje po mėlynais skėčiais besislepianti lauko kavinė, kurioje įsivaizdavau esant šaltų gėrimų bei patogių kėdžių rojų.


Pagaliau pasiekę savo maršruto pabaigą - medinę pavėsinę, nusprendėme nepatingėti ir paėjėti dar kokias dešimt minučių iki ant pakelės nuorodų reklamuojamo objekto - "Velnio altoriaus" (Deiwelselter). Pasirodo, tai vienas seniausių megalitinių Liuksemburgo paminklų, kurio funkcija iki galo neįminta. Kadangi jį atradus jis buvo nelabai kokios būklės, todėl buvo specialiai "parestauruotas", t.y. sutvirtintas. Todėl nedrįsčiau jo vadinti labai jau autentišku. Na, bet tiek to.


Mums atėjus iki jo, vienintelis staliukas su suoliukais jau buvo užimtas - čia iš mobilių telefonų griaudint sunkesnei muzikai laiką smagiai leido vieni prieš kitus besimaivydami vietiniai "neformalai", t.y. miestelio paaugliai. Tai mes kažkaip ir neužsibuvome, negi gadinsim vakarėlį.

Tai tiek to gražaus, šilto, saulėto sekmadienio.


O kad jau rašau apie gyvūnus, tai paminėsiu, kad kitą savaitgalį - jau gerokai šaltesnį - Liuksemburge prie Petrusės (Petrusse) ir vėl vyko geltonų ančiukų lenktynės. Meras pasakė kalbą, koks tai kitas garbus asmuo paskelbė startą ir visi lenktynių dalyviai ančiukai buvo suversti į Petrusės vagą.


Žmonių buvo daug, oras šaltas, todėl ilgai neužsibuvome, kas reiškė, kad taip ir nežinome, kaip sekėsi mūsiškiams ančiukams plaukti. Gal net ką nors laimėjo??? Nors sunkiai įsivaizduojama, žinant, kiek ten jų buvo... Jaučiu užstrigo kur nors pakrantėje ir tik grėblio dėka pasiekė finišą. Visgi reiks pasitikrinti. :)

...

Komentarai

  1. Geras :) pralinksmino "ančiukų" lenktynės! Nuostabu, kai žmonės sugeba tokiom paprastom priemonėm sau pramogų prasimanyt :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir dar, žinok, čia kartu ir labdara. ;) Žodžiu, smagiai sugalvota. :)

      Panaikinti
  2. oho, ančiukų lenktynės su pačiu meru :D cool!

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)