Pasakojimai nuo sofos: Idar-Oberstein brangakmeniai - tikri ir ne visai...

...

Ruošėmės, ruošėmės ir pagaliau nuvažiavome į šį nedidelį Vokietijos miestelį, o tiksliau, į dviejų mažiukų miesteliukų – Idar ir Oberstein – junginį, besiglaudžiantį abipus Nahe upės. Tam mums prireikė ne tik nenormaliai anksti atsikelti šeštadienio rytą, bet ir pasinaudoti net dvejomis transporto priemonėmis – autobusu (iki Saarbrücken) ir traukiniu (iki Idar-Oberstein). Vienintelė paguoda, kad šitaip važiuodami galėjome saldžiai pamiegoti.


Tik išlipę iš traukinio kiek sunerimome, o ką mes čia visą dieną iki pat 19-os valandos veiksime??? Taigi tuoj tas tris gatveles pereisime ir tada jau nuobodžiausime... Bet kaip pasirodė vėliau, baimė dėl neturėjimo ką veikti buvo visiškai bereikalinga, kadangi į tą savo 19-os valandos traukinį jau skuodėme dar su tradicinio vietinio patiekalo Oberstein'o Spießbraten (mėsos, keptos ant iešmo virš atviros ugnies) kąsniais burnoje. Taip, kad veiklos mums tikrai pakako. Ir net su kaupu.


Dar prieš važiuojant žinojome, kad šiame miestelyje yra pilis bei bažnyčia uoloje. Tai nuo jų ir pradėjome.

Pirmiausia užkilome iki bažnyčios, vadinamos Felsenkirche (= uolos bažnyčia), 1482 m. pastatytos Wirich'o IV iš Daun-Oberstein'ų dinastijos ant anksčiau buvusios pilies Burg im Loch (= pilis skylėje/oloje) pamatų, ir tapusios šio nedidelio miestuko simboliu. Dabar į ją, kiek palipėjus viršun, galima patekti per tunelį.


Turiu pripažinti, kad iš išorės ji atrodo kur kas įspūdingiau nei iš vidaus. Eidama į vidų aš įsivaizdavau pateksiantį į kažkokį senovinį, paslaptingą, akmeninį ir tamsų statinį. Nieko panašaus! Šios bažnyčios vidus toks protestantiškai vokiškai švarus ir tvarkingas. O mūsų lankymosi metu dar ir naujai restauruojamas ar tiesiog perdažomas. Tad, bent jau mums, šios bažnyčios vidus nepaliko absoliučiai jokio įspūdžio. Vienintelis gerumas, kad iš jos galima pakilti iki nedidelio bažnytėlės balkono ir iš jo pasigėrėti Oberstein miestelio panorama.


Už tai visai įdomi šios bažnytėlės atsiradimo legenda...

Kadais Bosselstein pilyje, stovinčioje ant 135 m aukščio kalvos, gyveno sau pasišvilpaudami du kilmingi broliai Wyrich'as ir Emich'as. Ir nutik tu man taip, kad jie abu pamilo tą pačią gražuolę merginą, vardu Bertha. Toji Bertha nebuvo kokia prasčiokė, o taip pat kilusi iš kilmingos šeimos, valdžiusios Lichtenburg pilį. Iš pradžių nei vienas brolių nenujautė, kad jie abu yra įsimylėję tą pačią merginą. Viskas prasidėjo vyresniajam broliui išvykus į kažkokią verslo kelionę, kada jaunėlis brolis spėjo ne tik apžavėti Berthą, bet ir ją vesti. Grįžęs ir išgirdęs šitokią naujieną vargšas nelaimingas įsimylėjėlis Wyrich'as ėmė ir nesusivaldė - įsiutęs išmetė Emich'ą pro pilies langą ant uolų.

Bet atsipeikėjęs ir supratęs, ką padaręs, Wyrich'as ėmė didžiai gailėtis savo poelgio ir bėgo tartis su vietiniu vienuoliu, kaip savo kaltę išpirkti ir kokią atgailą atlikti. Atgailavo, atgailavo Wyrich'as ir vis laukė ženklo iš dangaus, kad jam atleista. O to kaip nebuvo, taip nebuvo.

Tuomet tasai pats išmintingasis vietinis vienuolis patarė jaunėlio brolio žūties vietoje pastatyti bažnyčią. Nieko nelaukęs, Wyrich'as ėmėsi darbo – dirbo ir meldėsi iki išsekimo. Tą pačią minutę, kada bažnyčia buvo užbaigta, jis sulaukė dangiškojo ženklo – bažnyčioje atsivėrė stebuklingas šaltinis. Tuoj po bažnyčios užbaigimo pasimirė ir patsai Wyrich'as. Naujai pastatytos bažnyčios pašventinti atėjęs vyskupas jo kūną rado ant laiptų. Ir palaidojo jį tame pačiame kape kartu su broliu.

O kas nutiko merginai – niekas nežino. Galbūt pasimirė iš skausmo dėl sudaužytos širdies, o gal laimingai ištekėjo už kokio kito bernaičio.


Nuo bažnyčios jau ne taip toli palypėti ir iki pilies – Schloss Oberstein. Pakeliui aptikome tokį vokišką (netgi kažkiek primenantį nacistinę simboliką) kryžių, skirtą kovose su prancūzais žuvusiems vokiečių didvyriams.


Kitas pakeliui pasimaišęs objektas – XII a. pilies Burg Stein arba Bosselstein, kuri vėliau buvo įkorporuota į miesto gynybinę sieną, likučiai. Tiksliau, kažkas panašaus į gynybinį bokštelį, tačiau jis kaip tik buvo restauruojamas - apkdėtas pastoliais, tad nieko gero nepamatėme.


Pagaliau pasiekėme ir pilį, jeigu ją galima taip pavadinti. Nes pačios pilies nėra – telikę jos likučiai. Aš kažkaip, na, gal ir naiviai, tikėjausi, kad visgi galėsime pavaikštinėti po tuos išlikusius pilies griuvėsius, tačiau teko nusivilti, nes durys buvo užrakintos ir patekti vidun nebuvo jokių galimybių. Taigi, užmetę akį į iš išorės matomus pilies likučius bei nuo pilies sienų atsiveriančią miesto bei apylinkių panoramą, kištelėję nosį į kokį tai mini balkonėlį, vienas du ir nusileidome žemyn. Žinia, lipti žemyn daug lengviau nei į kalną. :)


O ten žemai jau visu pajėgumu šurmuliavo visokių mineralinių akmenų bei papuošalų pardavėjai. Pasirodo, kaip tik pataikėme atvykti tą savaitgalį (pirmas rugpjūčio savaitgalis), kada mieste vyko kasmetinė juvelyrų mugė. Bet akmenys mums buvo daug įdomiau nei kokia ten juvelyrika. Juo labiau, kai paaiškėjo, kad man patikę auskarai kainuoja nesveikai daug. ;)


Mineraliniai akmenys iš tiesų ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl apskritai panorome apsilankyti šiame miestelyje, kadangi Idar-Oberstein yra žinomas kaip brangakmenių centras – net iki pat XVIII amžiaus jame buvo kasami ir apdorojami agatai ir jaspiai.


Vėliau, apmažėjus randamų brangakmenių kiekiui ir į vietovę atslinkus ekonominiam sunkmečiui, dalis akmenų gavyboje dirbusiųjų emigravo į Braziliją, kur jie atrado naują verslo gyslą – ten surasti agatai buvo plukdomi atgal į Idar-Oberstein apdirbimui. Ir brangakmenių industrija vėl suklestėjo.

Po II Pasaulinio karo Idar-Oberstein dar kartą teko keisti savo „profilį“ – pradėti specializuotis ne akmenų gavyboje ar apdirbime, bet brangiųjų akmenų iš Brazilijos ir Afrikos prekyboje. Tiesa, kartu dėl to tenka stipriai konkuruoti su Tailandu bei Indija.


Tad nieko keisto, kad kiek pasimalę tarp akmenų pardavėjų, patraukėme tiesiai į Vokietijos mineralinių akmenų muziejų (Deutches Mineralienmuseum Stadtteil Oberstein).


Net nesitikėjau, kad jame tiek daug visko galima pamatyti. Ne tik mažų akmenukų, bet ir gigantiškų, kurių dauguma iš Pietų Amerikos. O ir deimantų (tiesa, kopijų) visokiausių prisižiūrėjome.


Ir rusių turisčių bei turistų, panorusių įsiamžinti prie kiekvienos stende esančios karūnos, papuoštos brangakmeniais. Per juos net apžiūrėti gerai negalėjome. Vienam kambariuke užmatėm ir brangekmenių apdirbime naudotus įrankius bei mašinas.


Tačiau daugiausia vietos muziejuje buvo skirta mineraliniams (ir brangiems, ir nebrangiems) almenims. Akys raibo nuo visokiausių akmenų: agatų, jaspių, kalnų kristalų, magneto akmenų, ametistų, kvarcų, turkių, turmalinų, safyrų, opalų, mėnulio akmenų, rubinų ir daaaug kitų.


Po valandėlės man jau viskas ėmė lietis į vieną, o Vilmantas kažkaip turėjo kantrybės viską atidžiai apžiūrėti. Nesuprantu, iš kur tiek tos valios??? :)


Po muziejaus neskubėdami nuvažiavome iki vienintelės Europoje lankytojams atviros buvusios brangakmenių kasyklos Edelsteinminen Steinkaulenberg. Kadangi atvykome ne mašina, tai porą kilometrų teko paėjėti pėsčiomis. Bet nieko, aplink buvo visai gražu, tai ir kelias neprailgo. Tiesa, pakeliui praėjome ir nemažai tuščių pastatų, kur kadaise būta, o gal ir vis dar esama, kareivinių.


Po kasyklas taip paprastai nepavaikštinėsi - leidžia tik su gidu ir tik pasidabinus geltonais šalmais. Ekskursijas veda vokiečių kalba, tačiau galima pasiimti vertimo gidus ir viską klausyti per ausines. Gyvas pasakojimas visada įdomesnis, betgi pati kalta, kad nemoku vokiečių kalbos. Gaila tik, kad ta ekskursija vyksta gana greitu tempu, tad nepažioplinėsi.


Bet vis tiek buvo labai įdomu pamatyti, kaip tie akmenys (agatas, jaspis, kalnų kristalas, ametistas) atrodo savo natūralioje aplinkoje – uolose. Todėl apsilankymu tikrai nenusivylėme.


Beje, užsisakius iš anksto, galima ir patiems arba leisti vaikams pasijusti akmenų kasėjais ar brangakmenių ieškotojais, nes tam yra įrengta speciali vieta. Pagal vaikų kiekį toje aikštelėje spėju, kad visgi ši pramoga labiau orientuota į vaikus. ;)

Nuvykti iki brangakmenių šlifavimo fabrikėlio mums nebepakako laiko (čia reikia prisiminti, kaip pergyvenome, kad nebus ko veikti), tačiau grįžę atgal į Idar-Oberstein centrą spėjome pamatyti ir kaip tik mūsų lankymosi savaitgalį vykstančio gatvės teatrų festivalio vieną pasirodymų.


Tai kaip čia viską dabar apibendrinti??? 
Nemanau, kad antrą kartą mes ten važiuosime, bet apsilankyti ir pamatyti viską, o ypač muziejų bei kasyklą, buvo tikrai įdomu.
...

Komentarai

  1. OO mane kaip suzavejo tavasis pasakojimas apie kasykla, muzieju ir toki kieki nuostabiu akmenu :) visi foto isziurejau po dalelyte, nes mane akmenys begalo zavi :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū, Vita. Akmenų mylėtojai tame muziejuje (o kiek tolėliau - Idar miestelyje yra ir kitas muziejus, labiau jau brangiesiems akmenims skirtas) tikrai turėtų ką veikti ir nežinia kiek laiko praleistų, kol apžiūrėtų. Ir, jaučiu, šį bei tą nusipirktų. Nes labai sunku susilaikyti. ;0) O kasykla ir šiaip įdomu, ne kasdien juk gali patekti į tokias vietas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Graudi legenda, bet labai smagiai papasakota ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, bet kaip žinome, legendos retai kada būna su laiminga pabaiga. Tai ne pasakos kokios... :)

      Panaikinti
  4. Man tai visą laiką baisiai keista ir magiška, kaip ten tų akmenų viduje toks grožis susiformuoja. Iš pažiūros atrodo akmuo kaip akmuo, o perpjauni ten tikri lobiai. Ten susikristalizuoja kazkaip?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žinok, man irgi nelabai aišku, kaip ten tokie grožiai atsiranda. Kiek pasiguglinau, tai, pvz, vieni kristalai susiformuoja garuojant vandeniui ir dėl to viens prie kito spaudžiantis atomams (lėtai garuoja - didesni kristalai susiformuoja, greičiau - daug smulkių), tam tikri mineraliniai akmenys iš besilydančios magmos/lavos ir garuojančio karšto vandens + visais atvejais visokie kokie aplinkos veiksniai.

      Bet kas dar keisčiau, tai kaip žinot, kurio akmens viduj tie grožiai slypi, nes juk iš išorės tai tie akmenys neatrodo kažkaip ypatingai.

      Panaikinti
    2. Va va, čia ir buvo mano klausimo esmė. :) Bet tikriausiai geologai žino, kurie akmenys jiems reikalingi.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)