My cosy sofa

... Ne, šis įrašas ne apie futbolą ir ne apie tai, kaip italai vakar šventė pergalę. Šįmet taip jau nuskilo, kad tik grįžusi po smagaus pasibuvimo Lietuvoje stačia galva papuoliau į Nacionalinės dienos ( Nationalfeierdag ) = oficialios Hercogo gimimo dienos išvakares. Juokingiausia, kad jie neretai tą dieną vadina Groussherzoginsgebuertsdag, kas išvertus būtų jos didenybės Hercogienės gimimo diena , nes Nacionalinė diena buvo "sukurta" valdant didžiajai hercogienei Šarlotei (Charlotte). O tas buvo 1961 metais. Ir nors ji buvo gimusi sausio 23 d, tačiau patirtis parodė, kad tai ne pats geriausias metų laikas tokioms šventėms ir diena buvo perkelta į birželio 23 d. Jos sūnus, pats irgi gimęs sausio mėnesį, toliau palaikė šią naują tradiciją (hmmm, įdomi žodžių kombinacija), jojo sūnus irgi palaikė... Ir va taip viskas išėjo. Iš pradžių net nelabai susigaudžiau, kas čia vyksta. Na, prie muzikos prie langais aš pripratusi (vasaros metu mes išklausom kokį milijoną geresnių i...

 ... Iš savo dienų, praleistų Lietuvoje, norėčiau pasidalinti dar keletu atradimų ir nusivylimų – deja, netikėtai būta ir pastarųjų. Pačiai sau netikėtai kažkaip ištrūkau net iki Vilniaus. Ir net su nakvyne. Tai turėjau progą pamatyti Vilniaus centrą, kur vakarop vos ne kas antroje kavinėje rinkosi vykstančio Europos futbolo čempionato aistruoliai ir jis šurmuliavo iki pat vėlumos. O taip pat išbandyti „Rene“ virtuvę, apie kurią prisiskaičiau Lauros saldaus gyvenimo tinklaraštyje .  Na, mano akimis, virtuvė kaip virtuvė (nors nusiskundimų neturiu, bet ir nealpstu), dvi dienas marinuotos vištienos patarškutės patiekalas, kurį dalinomės perpus su išsiilgta drauge Rita, buvo skanus, tačiau nieko tokio apie ką galėčiau pasakyti „aaach, dieviškas skonis“. Bet vištienos buvo daug, tad ji išalkusiųjų skrandžius tikrai užkimštų, o man net pusės porcijos jau per daug. Nors paburbėjau, visgi visai rekomenduoju tą vietelę, nes kas gi nenorėtų būti pavadinta „nuostab...

... Kaip kad visai neseniai... Beje, pagal naujų įrašų nepasirodymą ir išnykimą iš blogolendo turbūt supratote - atostogauju. :) Bet kai nelyja  - kaip kad sekmadienį, tai galima prisigalvoti visokių pramogų. Mano šeimynikščiai pasiūlė pasmalsauti, ką siūlo Neries regioninis parkas . Na, aš tai tikrai nieko prieš, nes reikia gi neprarasti vaikščiojimo kilometrinius atstumus įgūdžių, o internetinis parko puslapis parodė, kad įvairaus sudėtingumo trasų yra su kaupu (taigi, lietuvaičiai, netinginiaukit savaitgaliais). Tik tiek, kad mano kelionės kompanionai tikrai nebuvo nusiteikę įveikti dešimtis kilometrų, jiems norėjosi lengvo sekmadieninio pasivaikščiojimo. Na gerai, man tiko ir toks. Pirmasis mūsų sustojimas - Panerių regykla. Palipėję į kalnelį, o ant jo - į bokštelį, išties daug regėjome...pušų viršūnių. Rimtai, tokia pušų ir dangaus panorama.  Antrasis sustojimas turėjo būti Panerių dvaras, bet privažiavę nelabai supratome, ką ten žiūrėti, todė...

... Taigi toliau tęsiu pasakojimą, kaip mes laipiojome po tą vulkaną . Na, gerai, gal ne laipiojome, o nulipinėjome nuo jo iš 3555 m aukščio. Žodžiu, smagiai pasišvilpaudami nusileidę nuo stačiausios vulkano dalies ir užmetę akį į žemėlapį nusprendėme, kad sunkiausias darbas jau padarytas. Tai ir atsipalaidavome – matydami priešais save du kelius niekaip negalėjome išsirinkti – ar eiti tuo, kuris gražiems, ar tuo, kuris protingiems. Matyt tuštybė suveikė ir nuėjome skirtu gražiems. Rezultatas: padarėme visai nereikalingą kokių 20-ies minučių lankstą per kažkokį kalną ir galų gale vistiek atsidūrėme tame pačiame kelių išsišakojime iš kurio ir pradėjome. Nepatikėsite, kiek kartų vėliau mes keiksnojome šitą nuklydimą. Gerai, pamatėme mes jau tą kalną, bet jis gerokai sujaukė mūsų tvarkaraštį. Už tai dabar pasirinkome protingųjų kelią, bet ką čia apsimetinėsi, protelio pritrūko iškart juo nueiti. Paguoda tik tokia, kad tokie “gražūs” ne mes vieni - išgelbėjome...

... Neturėtų būti keista, kad dvi dienas paeiliui atlaikius porą nemažų, tačiau smagių vakarėlių savo namuose, po jų norėjosi paveikti kažką visai priešingo. Juo labiau, kad kaip tyčia smagiai švietė saulė, tai negi trūnysi namuose. Tad pasirausę žemėlapių knygelėse, šeštadienio dienai išsirinkome muzikinį (arba garsinį) 6,5 km ilgio maršrutą (Sentier sonore). Prie mūsų kompanijos prisijungė ir dar viena draugė, kurios vyras paliko ją vieną savaitgaliauti, o pats išdūmė į karatė stažą, tad autobusu atvažiavę iki Hoscheid visi trys įžengėme į saulėkaitoje tykiai besnaudžiantį miestelį su dideliais namais, fermomis ir dailiai sutvarkytais gėlynais. Man tokie miesteliukai visada sukelia jausmą, kad jie egzistuoja tarsi kitoje realybėje, o mes esame nepageidautini triukšmingi įsibrovėliai. Miestelyje (kaimelyje) vienintelės katės rodė kažkokius gyvybės požymius. Dar kartais gyvybės raibulių šeštadienio tingulio atmosferoje sukeldavo viena kita pravažiuojanti mašina. Ai, ...