Pasakojimai nuo sofos: tiesiog jaukus miestelis - Žirona.

...
Tikėjausi, kad žiema iki Liuksemburgo neateis. Bet atėjo. Tiesa, mūsuose ne taip šalta, kaip Lietuvoje, bet jeigu iki Kalėdų sniego ir šalčio nebuvo, tai po Kalėdų jų kaip jau ir nereikia, ane? Nes visi žmonės juk jau laukia pavasario, ane? Bet jie, rupūžės, vis tiek atėjo. Dar tikėjausi grįžusi iš Lietuvos prirašyti milijoną įrašų bloge bei nudirbti kitą milijoną visokių darbų. Nepadariau nei pirmo milijono, nei antro. Ech... :)
Na, bet už tai kiek pailsėjau ir naujai pasikroviau nusekusias baterijas, nes žiemos atostogos Lietuvoje buvo nors ir malonios, bet beprotiškai intensyvios. Žodžiu, pas mane kol kas nieko labai naujo, bet ir nieko blogo.

Gal todėl užėjo ūpas parašyti apie Žironą. Tai toks miestas, kuris lyg ir niekuo neypatingas, be jokių ten didingų architektūrinių paminklų ir panašiai, bet tuo pačiu visai mielas. Ir ispaniškas. O tiksliau - katalonietiškas.


Mano asmeniniu įsitikinimu (ir remiantis patirtimi), ilgiau keliaujant po įvairias vietas ir besidairant į visokiausius ten didingus paminklus, objektus, lankant muziejus etc. ateina toks momentas, kaip pavargsti nuo viso to - entuziazmas dingsta, viskas staiga tampa neįdomu, tesinori sėdinėti ant suoliukų, gurkšnoti kavą ir tiesiog ramiai būti. Tai va, Žirona yra idealus miestas būtent tokiam ramiam pasibuvimui. Pvz., pabėgimui iš Barselonos (nes jis yra tik už šimto kilometrų), kai užknisa minios žmonių.


Bėda tik tokia, kad mūsų kelionė po Ispaniją iš esmės prasidėjo nuo Žironos. O tai reiškia, kad mums, atitrūkusiems nuo darbų, tiesiog neapsakomai niežėjo rankos, kojų padai ir net akys nuo didžiulio noro kuo daugiau pasivaikščioti, pamatyti, patirti. Todėl, sakyčiau, kad Žirona mums buvo gal kiek per rami. Kaip mielai aš ją sukeisčiau vietomis su Sevilija, kurioje buvau jau visaip kaip pavargusi.

Aišku, Žironai pliusų pridėjo ir tai, kad ji mus pasitiko netikėtai šiltu oru. Šito tai jau niekada nebūna per daug. :)

Tai kas toj Žironoj gero? Didžiulis pliusas miestui yra jo nemažas, bet jaukus senamiestis. Tikrai malonu pasivaikščioti po visas siauras gatveles, apžiūrėti parduotuvėles, išbandyti kavinukes.


Jei gyvenčiau Žironoje, tai pasimatymus skirčiau štai ant šių laiptelių prie koplyčios. Ir laukčiau, kol atbėgs mano princas. :)


Be abejo, šiame mieste, kaip ir visur Ispanijoje, netrūksta bažnyčių. Žironos panoramoje dominuoja Katedra, skirta šv. Mergelei, bei reprezentuojanti ispaniškąjį gotikinį stilių. O kažkada jos vietoje stovėjo maurų mečetė...


Taigi, tik 86 laipteliai ir gali grožėtis ne tik Katedros vidumi, bet ir Žironos panorama. Katedros viduje galima rasti Žironos globėjo šv. Narcizo sarkofagą. Beje, šv. Narcizas yra neatskiriamas nuo musių - "musių šventasis" (aha, kaip pagalvoji, visai nesimpatiški gyviai tos musė), nes, anot legendų, puolant keliatūkstantinei prancūzų armijai iš šv. Narcizo kapo pakilo didžiulis spiečius musių ir padėjo apginti miestą.


Dar galima paminėti šv. Felius bažnyčią (irgi gotikinė), arabiškas pirtis - muziejų (aišku negaila tų dviejų eurų už bilietą, bet nežinau, ar tikrai verta ten užeiti - nieko įspūdingo), išlikusias-rekonstruotas gynybines sienas (ant jų galima pasivaikščioti).


Taigi labai norint galima atrasti visokių ten lankytinų "objektukų". Pvz., visai įdomu pasivaikščioti po siauras buvusio žydų kvartalo gatveles. Ten galima surasti ir visokių paslaptingų siaurų laiptų, kažkada vedusių į šalimais veikusias įtakingas kabalistines mokyklas (kažkaip man jos siejasi su mistika, alchemija ir a la D. Brown tipo knygomis).


Apskritai, tai Žirona pasirodė toks labai gyvas miestas - tiek dieną, tiek vakare, o toji jų rambla visai smagi.
Žodžiu, tokie mūsų prisiminimai po dienos Žironoje. Ir, aišku, mielai grįžtume ten vėl.
Kaip ten sakoma miesto moto: "inspires with love". Tai vat. :)
...

Komentarai

  1. Mes Žironoj apsiribojom nerealiais viešbučio pusryčiais ir išmovėm į Barseloną. O pasirodo, nemažai praradom. Bet tie pusryčiai... dar ir dabar sapnuojas :D (hotel Melia Girona, jei ką - 10 eurų ir turi nerealią ispanišką fiestą su katalonietiškais elementais)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Suintrigivai, kas ten per pusryčiai. :) Na, reikia kaip nors nepamiršt to viešbučio pavadinimo,tada. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Beje, tai nenuostabu, kad daug kas lekia į Barseloną, nes jei neturi daugiau laiko, tai, savaime aišku, kad pirmenybė Barselonai. Ir mes būtume taip darę, bet dabar tikrai džiaugiamės savo diena Žironoje.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)