Pasakojimai nuo sofos: kai pasiilgsti saulės ir šilumos. Andalūzija.

...
Dažniausiai po kelionės man būna nepaprastai lengva dalintis savo įspūdžiais ir nuotaikomis iš jos bei apie ją. Tačiau nutinka ir taip, kaip kad šįkart, kada visą kelionės gerumą norisi pasilaikyti sau, niekam nepasakojant, nes atrodo, kad nei jausmų, nei kvapų, nei nuotaikos paprasčiausiai nepavyks perduoti. Bet kad nepavirsčiau išpampusiu voru, kuris savo maistą tvirtai apvynioja voratinkliu ir vienas pats sau mėgaujasi juo, pabandysiu pasidalinti su jumis fragmentais iš palyginus dar šviežio pasibuvimo Andalūzijos apylinkėse prie Viduržemio jūros.


Nors vis dar nežinau, kaip perduoti šviečiantį miestelių ir kaimų namų baltumą, akis traukusio arabiškojo (gal net būtų galima sakyti mauriškojo) architektūrinio stiliaus elementus, svaiginančiai stiprų žydinčių ir tuo pat metu vaisius vedančių apelsinų kvapą (toooks malonumas po tokiu medžiu uosti žiedų kvapą), jūros vėjo gaivą bei apėmusį atostoginį tingulį...


Ne, bet tikrai, po intensyvios kelionės, man visada būna labai lengva pasakoti apie matytus objektu, sutiktus žmones ar valgytas sriubas. O kada labai nelakstai, bet tik paprasčiausiai atostogiškai būni, tada žiauriai sunku išreikšti patį tokio buvimo gerumą, o kartais, tenka pripažinti, ir nelabai norisi (vis tas egoizmas...).


Šio pasibuvimo Ispanijoje metu mes ir šį bei tą pamatėme, ir tiesiog patingėjome. Visgi neerzinsiu pasakojimais apie kokteilių skanumą bei masažo malonumą lepinantis paplūdimyje. Arba koks gėris yra kaitinant popietinei saulei gurkšnoti sangriją su ledukais tarsi būtum vietinis gyventojas...


Bet už tai pasakysiu, kad atostogaudami Ispanijos pietuose kovo pabaigoje pasijutome patekę į pensininkų "atostogas". Labai juokinga buvo, kai savo viešbutyje nuėję į kavinę vakarienės apsidairėme ir pamatėme, kad visiškai iškrentame iš dominuojančios amžiaus kategorijos. Netgi, sakyčiau, bjauriai akis badėme... Ne, bet rimtai, labai keistas jausmas, kai aplink tave didžioji dalis turistų yra pensininkai.

Prieš išvykdama visiems labai aiškinau, kaip mes važiuojame į Malagą. Nepamelavau bent tiek, kad mes tikrai vieną popietę buvome įkišę nosį į šį miestą. Ir mane ištiko kultūrinis šokas, nes aš iki tol neįsivaizdavau, kad Malaga toookia didelė. Ir toli gražu nepanaši į kurortinį miestelį, nes tai visas didžiulis, rimtas miestas. Tik tiek, kad palei jūrą.


Malagoje, kaip ir minėjau, praleidome visai nedaug laiko, tad nieko ypatingo nespėjome nuveikti. Visgi sugebėjome nuo ant kalno esančios (buvusios) maurų pilies panoramiškai apžvelgti miestą. Į akis iš karto krito arena, kurioje vyksta korida, bei dominuojanti didžiulė katedra.


Nusileidę nuo kalno dar nuėjome iki Katedros, deja, visos jos durys buvo užrakintos. Tai pavaikštinėjome po senamiestį, kuris vakarėjant vis labiau šurmuliavo (ne tik nuo ispaniško vakarinio gyvenimo ritmo, bet ir nuo vykusio kino festivalio). Žodžiu vienu žodžiu, apie Malagą nieko rimto bei nerimto negaliu pasakyti, nes mes joje beveik kaip ir nebuvome.

O apsigyvenome tokiame miestelyje, kuris vadinosi Calahonda ir kuriame nieko nėra. Na, tas "nieko" toks sąlyginis, aišku, nes buvo ir namų, ir viešbučių, ir keletas parduotuvių, ir koks penketas gatvių. Be to, naktį tik atskridę ieškodami savo viešbučio net ir pasiklysti šiame miestelyje sugebėjome, nors paskui niekaip nesupratome, kaip... Sakydama "nieko" turiu galvoje "nieko, ką būtų įdomu pamatyti, kur pasivaikščioti ar pasižmonėti".


Todėl atostogauti Calahondoje neturint mašinos būtų žiauriai (visiškai neperdedu) nuobodu, nes net ir normalesnį paplūdimį pasiekti reikalinga mašina. Pvz., pavažiavus nuo Calahondos keletą kilometrų yra toks gražiai sutvarkytas paplūdimys "Cabo Pino", kur ne tik smėlis nusijotas ir auga palmės, bet esant vėjui galima grožėtis susirinkusių kaituotojų pasimaivymais.


Iš Calahondos galima iki minėtojo paplūdymio  nueiti pėsčiomis palei pajūriu, bet tai nėra taip malonu, kaip galima būtų pagalvoti, nes atstumas visgi nemažas susidaro. Bet aišku, jeigu žmogaus pilnai laimei pakanka saulės, viešbučio baseinėlio ir gulto – tada viskas puiku ir nekeliant kojos iš Calahondos.



Man (ir ne tik man) atrodo, kad gyventi ir atostogauti būtų daug smagiau Marbėjoje (Marbella). Marbėja mums patiko ne tik todėl, kad tas miestelis daug labiau sutvarkytas, turi nuostabų mažiuką senamiestį bei ilgą paplūdimį su pakeliui išsimėčiusiomis kavinėmis, ledainėmis bei čigiritomis (isp. k. chiguirita – paplūdimyje įsikūrę bariukai), bet ir todėl, kad būtent jame iš tiesų pasijutome kaip tikri "atostogautojai".


Šio miestelio miniatiūrinis senamiestis labai žavus ne tik savo architektūra, bet ir verdančiu gyvenimu – klykauja žaidžiantys vaikai, pavėsyje sėdinėja vietiniai gyventojai, aplink maklinėja turistai, o oras nešioja žydinčių apelsinmedžių kvapą.


Kadangi gal nebuvau atkreipusi dėmesio, o gal jau ir primiršusi, tai mane ypač stebino ispanų tradicija savo koplytėlėse ir bažnyčiose gausiai aprengti ir išpuošti šventuosius.


Aplankėme ir bonsų muziejų (pasirodo, Marbėjoje ir toks yra),– na, nėra jis didelis, bet kas nustebino, tai kaip tame muziejuje atsirado 500 ar kad ir 100 metų senumo bonsai. Turiu galvoje, na, iš kur kažkas žino, kad tam medeliui jau 500 metų ir kaip jį galėjo išsaugoti..? Nelabai suvokiu...


Beje, teko girdėti, kad Marbėja labai mėgstama lietuvių sportininkų ne tiek kaip atostogų, kiek kaip gyvenamoji vieta. Tad jeigu pasiseks, pro šalį prabėgdamas "vietinis" lietuvis ar lietuvė, išgirdęs  šnekant lietuviškai, ne apsimes, kad nieko nesupranta, o pakalbins, parekomenduos geriausią tapų barą mieste, papasakos kaip "Diegai čia tingi dirbti" ir viskas tampa "un gran problema", parodys keletą gražesnių vietelių. Na, bent jau mums tuo klausimu pasisekė.


Dar buvome užklydę į Marbėjos prabangųjį Puerto Banus'o uostą, kuriame supuojasi daugybė brangiausių jachtų, iki pat vakaro atidarytos visokių garsių "ženklų" parduotuvės bei vis pravažiuoja prašmatnūs automobiliai. Nepamenu kur buvau radusi tokį Porto Banus apibūdinimą - tai vieta kur rolsroisai susitinka su jachtomis. Taikliai nusakyta. Ir ten bevaikštant, nors akis maloniai glostė jachtų+jūros grožis, bet niekaip nepaliko jausmas, kad esu kažkokioje kitoje planetoje, kuriai garantuotai nepriklausau. Bet širdgėlos dėl to irgi nejutau. ;)
...

Komentarai

  1. tokį šaltą rytą kaip šis, taip malonu skaityti apie šilumą, jūrą, ir ore kabantį apelsinmedžių aromatą. mmmmm ačiū už tai :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aha,as irgi jau save isivaizdavau po apelsinmedziu. Dalinkis,dalinkis, nelaikyk sau kelioniu ispudziu, mes bent pasiseilet galim beskaitydami :D

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)