Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoje! (Didysis kanjonas)


Taigi, taigi, šventės baigėsi - pats metas sugrįžti prie įprastinio ritmo, o tuo pačiu ir prie tinklaraščio...
Tad keliaujame toliau - Didysis kanjonas... Kuo toliau, tuo labiau trokštu dar kartą jame apsilankyti ir tikrai ilgesniam laikui nei vienai dienai... Dabar suprantu, kodėl visokie "pakvaišėliai" (na, taip aš apie juos anksčiau - iki kanjono - galvodavau) veržiasi vėl ir vėl apsilankyti Didžiajame kanjone.

Mes kanjonui turėjome labai mažai laiko - visam palaipiojimui buvom numatę tik vieną dieną. Aišku, pirminė idėja buvo kiek kitokia: nusileisti į kanjoną, pernakvoti jo dugne esančioje rančoje ir kitą dieną kopti aukštyn. Deja, deja, paaiškėjo, kad vietelę rančoje užsisakyti reikėjo bent prieš pusmetį, nes mums ją "atradus" sužinojome, kad joje jau senai nelikę vietų. Na ką gi, apsiginklavę optimizmu ir "išgyvenimo maišeliu" (kanjono žemėlapis, šilumos skraistės, skraistės nuo lietaus, kepurės, megztiniai, patogūs batai, prožektorius, vandens gryninimo kapsulės, pleistrai ir marlės, na, ir gal dar kažkas) mes nusprendėme, kad tokiu atveju "susisuksime" per dieną, t.y. nusileisime iki dugno ir pakilsime. Nors visokie perspėjantys ženklai sakė, kad nulipti ir užlipti aukštyn yra griežtai nerekomenduojama. Bet ką tie įspėjimai mums reiškia - esam drąsūs, stiprūs, vikrūs... :)

Tiesa, dar nepradėję lipti jau padarėme keletą klaidų - visai nepasiėmėme sūraus maisto (kas tokiuose laipiojimuose itin rekomenduotina) ir pasiėmėm per mažai vandens taros (gerai, kad grįžtant atgalios, t.y. lipant viršun, buvo vandens papildymo vietos).

Taigi, atsikėlę dar su tamsa, švintant jau buvome prie kanjono. Kelionę pradėjome pietinėje kanjono pusėje (South Rim). Palikę mašiną aikštelėje prie Mather taško (Mather Point) dar pasigrožėjome panoraminiais vaizdeliais tekant saulei ir patraukėme link autobuso, kuris nuvežtų mus į pasirinkto - Pietinio Kaibab'o (South Kaibab) - maršruto pradžią. 7.30 ryto pradėjome neskubėdami leistis žemyn. Beje, reikėtų pastebėti, kad mūsų pasirinktas takelis nusileidimui, matyt, yra gana populiarus, nes jis buvo gerai sutvarkytas ir prižiūrėtas. Pakeliui dar aptikome ir pačius darbininkus betaisančius taką.


Leistis žemyn tikrai nebuvo sunku, nes buvo ankstus rytas, saulė stipriai nekaitino, buvom nepavargę, tad ir faktas, kad leidžiantis mūsų pasirinktu takeliu pakeliui nebuvo jokių geriamo vandens papildymo taškų neapsunkino mūsų kelionės. Sakyčiau, kad būtent leidimasis žemyn ir buvo pati gražiausia kelionės dalis: kadangi buvome kupini jėgų, tad netingėjome nei fotografuoti, nei fotografuotis, džiaugėmės kiekvienu besikeičiančiu vaizdeliu ir aptiktu gyvūnu ir pan.

Taip neskubėdami apie 10.30 ryto pasiekėme kanjono dugną ir perėję Kaibab'o tiltu virš sraunios ir labai šaltos (Vilmantas pabandė į ją įbristi ir sakė, kad vanduo tiesiog ledinis) Kolorado upės nuėjome pailsėti ir užkąsti į Fantomo rančą (Phantom Ranch). Pakeliui aptikome ir pasiplaukiojimo po Kolorado upę mėgėjus. Gan smagi pramoga, sakyčiau, bet man nepatiktų, kad upė tokia šalta ir aš negaliu joje išsimaudyti...


Prisėdus rančoje staiga pasijuto nuovargis, nors kol leidomės žemyn atrodė, kad visai nenuvargau ir leistis buvo nesunku. Bet atsisėdus ant kėdės ir besimėgaujant limonadu su ledukais staiga paaiškėjo, kad ir batai kažkodėl ne tokie patogūs tapo, ir šen bei ten kojas mausti pradėjo, ir apetitas dingo, ir apskritai supratau, kad visiškai nebenoriu keberiotis aukštyn. Mielai sau čia sėdėčiau ir sėdėčiau... Deja, norai norais, bet kito pasirinkimo kaip lipti viršun nebuvo, tad valandėlę pailsėję patraukėme link Sidabrinio tilto ir perėjus jį - aukštyn. Lipimui į viršų pasirinkom jau kitą - Šviesaus angelo (Bright Angel) - kelią, kuriame buvo net trys poilsio bei geriamo vandens papildymo vietos.

Ojojoj, kad aš būčiau žinojusi, koks man sunkus bus tas kelias aukštyn. Koja vos dėliojosi už kojos, saulė kepino negailestingai - kaip tyčia jokio šešėlio aplink, o kelias pačioje pradžioje, žinoma, pats stačiausias (man rodos, tai buvo viso kelio viršun pati stačiausia atkarpa). Vienu momentu belipant pro Velnio kamščiatraukį (Devils Corkscrew) atrodė, kad man jau viskas - atsisėsiu ir toliau niekur neisiu. Nė už ką... :) O kai viršun pažiūrėdavau, tai atrodė visiškai nerealu, kad įmanoma tą viršų per artimiausią savaitę pasiekti, nors leidžiantis žemyn jokių abejonių, kad vienas du ir nusileisim į kanjono dugną, nebuvo.

Gerai, kad manasis vyras nesinervino ir manęs nenervino, leido man ilsėtis, kiek norėjau, ir netgi perėmė fotografavimo darbą. Tad kažkaip po truputį, po truputį pasiekiau pirmąją poilsio vietą - Indėnų sodus (Indian Gardens), kur buvo krūva jau besiilsinčių tokių pat kopėjų, daug vandens ir daug šešėlių, keletas itin drąsių voverių bei viena baikšti (o gal ir ne) stirna. Pažiūrėję į mane apatinėje nuotraukoje jūs turėtumėte suprasti, kad ta vietelė ir tas suolelis man tuo metu buvo pats didžiausias rojus, nes pagaliau pasiekta poilsio vieta. Didžiausia laimė... Tuo tarpu lipant aukštyn, Vilmantas visą laiką mėgavosi kopimu, tyrinėjo visokius urvus ir šiaip - kvailiojo, tad jam tos poilsio vietelės - buvę nebuvę.

Toliau kopti jau buvo lengviau, tad neskubėdami ir vis pailsėdami pasiekėme antrąją poilsio ir vandens vietą. Mūsų pasirinktas kelias viršun buvo labai populiarus tarp turistų, tai kaip mane nervindavo, kai pro šalį lyg pro stovinčią pradumdavo per naktį pailsėję kopėjai arba tie, kurie leisdavosi ne iki dugno, o tik iki tam tikrų poilsio vietų ir tada lipdavo atgalios. Tuo tarpu mes vėžlio greičiu vis lenkėme vieni kitus su kitais tokiais pat nuvargusiais kopėjais: paeiname iki posūkio ir prisėdame pailsėti, tada kiti mus tokius besėdinčius pralenkia ir prisėda už kokių penkių žingsnių, tada mes vėl juos pralenkiame ir t.t. Taip po kurio laiko jau pradėjome vieni su kitais prasilenkdami sveikintis, o susitikę poilsio vietelėse ir girtis - kiek jau nuėjome, iš kur ėjome, ką matėme pakeliui, kaip nuvargome ir pan. Vis smagiau, kai matai, kad ir kiti ne mažiau nuvargę nei tu. :D

Pasiekusi paskutiniąją - trečiąją - atsigėrimo ir pailsėjimo vietelę aš jau atsipalaidavusi kopiau aukštyn, nes tikrai žinojau, kad užlipsiu. Atrodo, kad ir kojos lengviau dėliojosi. Klausimas buvo tik vienas - ar suspėsime užlipti viršun iki tamsos, ar teks eiti pasišviečiant prožektoriumi. Kaip nekeista, užlipome jau beveik sutemus, t.y. 7 vakaro, bet prožektoriaus kopiant visgi neprireikė (jis pravertė stovėjimo aikštelėj beieškant savo mašinos).
Užlipę labai džiaugėmės pagaliau pasiekę viršų ir įveikę tokį kelią: 6,4 mylių (arba 10,3 km) žemyn ir 9,6 mylių (arba 15,5 km) aukštyn. Nors ir laiminga, bet tuo pat metu jaučiaus šuniškai nuvargusi - tesinorėjo nusispirti batus, nerti karšton vonion, dar išgerti arbatos ir į lovą. Tuo tarpu dar reikėjo su iš kažkur susidariusia minia (nesuprantu niekaip iš kur???) sulaukti paskutinio autobuso, kuris nuvežtų prie paliktos mašinos. Belaukiant dar ir lietus pradėjo pilti... Bet ką čia toks menkniekis po kanjono įveikimo. :D We are the winners... Ta lia lia lia... :D
Ko dar nepapasakojau apie kanjoną?

Visų pirma belipdami pamatėme tiek saulėtekį (
-->), tiek saulėlydį ( -->).

Visų antra, besileidžiant žemyn itin aiškiai atsiskleidė besikeičianti kanjono kalnų-uolų struktūra ir sudėtis. Tiesa, lipant į viršų, man kurį laiką visai neberūpėjo nei kalnų grožis, nei išsitraukti fotoaparatą, dėl ko dabar labai gailiuosi. Nors po kurio laiko, orui kiek atvėsus, pati atsigavau ir tuo pačiu atgavau norą dairytis aplinkui.

Visų trečia, kanjone susidūrėme ir su keletu gyvūnų. Mažutėliai driežai buvo labai vikrūs, vos pavyko vieną kitą "pagauti" fotoaparatu. Mažų paukščiukų krūmokšniuose taip ir nespėjom nufotografuoti. Besileidžiant žemyn, kelią mums pastojo itin "nagla" akivaizdžias simpatijas Vilmantui reiškusi voverė, kuri tarsi koks dresiruotas šunytis prašinėjo ko nors valgomo. Paskui, mačiau, ji rado kažkurio keliautojo numestą obuolio graužtuką, kurį pačiupusi nulėkė į šoną jo pagraužti.

Kitas sutiktas gyvūnas - gyvatė barškuolė. Dar prieš leisdamiesi į kanjoną žinojome, kad jame pasitaiko gyvačių, todėl eidami taku ar sėsdami ant akmenų atidžiai dairydavomės. Visgi gyvos gyvatės mums taip ir neteko pamatyti - tik bedvesiančią barškuolę. Vienas keliautojas ją, matyt, nudobė ir pakabino ant strypo, kad negulėtų vidury kelio ir koks keliautojas (pvz., mes) ant jos neužliptų, nes jos odos spalva puikiai ją maskavo. Kadangi ta gyvatė ant strypo ne pats maloniausias vaizdas, tad foto nedėsiu (nors ir turime). Nors gyvūnėlio ir pagailo, bet aš, priešingai nei Vilmantas, gyvos barškuolės vidury takelio visgi nenorėčiau aptikti...

Ir paskutinieji sutikti įspūdingi gyvūnai - tai kalnų ožys su žmonele. Tokie ne itin baikštūs, nes triukšmingam būriui kopėjų juos fotografuojant, jie išdidžiai pozavo, o žvilgsnis tarsi sakė: "o, ir vėl tie... kaip atsibodo..." :)

Baigdama savo itin subjektyvų pasakojimą turiu pasakyti, kad nedvejodama lipčiau dar kartą žemyn ir aukštyn. Nors puikiai suprantu, kad ir vėl būtų nepaprastai sunku keberiotis aukštyn, o mintyse save milijoną kartų vadinčiau "durnele", bet vis tiek lipčiau. Nes įspūdžiai Didžiajame kanjone atperka visus sunkumus. ;)

...

Komentarai

  1. Fantastika!!! Labai idomu skaityti pasakojima, ypac kai jis paivairintas nuostabiomis nuotraukomis. Jei kada vaziuosiu i JAV , tai D.Kanjonas yra vienas is tu keliu objektu kuriuos labai noreciau pamatyti JAV.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ka tik atradau sita bloga ir esu labai maloniai nsutebinta. Super nuotraukos, super pasakojimai. Perskaiciau viska kiek jegos ir laikas leido (toliau skaityt dar grisiu!). I Didyji Kanjona as irgi labai noriu, gal kada gyvenime. Vien del saulelydziu.. O kol kas ne maziau laukiu pasakojimu ir apie Liuksemburga :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Dar pasisakysiu :)
    Neringa, tu pas mane bloge minejai, kad tau nepamaisytu atvirute su Berlyno sienos nuotrupa. Tai jei vis dar nori, as mielai kolkecija papildysiu, tik parasyk man adresa meilu battered.suitcase@gmail.com
    P.S. Ir kaip as anksciau sito blogo neradau? Nedovanotina.

    AtsakytiPanaikinti
  4. nuostabiai papasakojai :) man drauge yra ten buvusi, bet ji nemokejo taip gerai nupasakoti

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ach, Neringa. Kaip visada - nuostabūs vaizdai, puikus pasakojimas :) Jaučiausi lyg pati lipčiau su Tavimi į viršų :D

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ojojoj, sėdžiu va dabar vienu metu ir susikuklinusi, ir labai patenkinta :)Ačiū labai už gražius žodžius... :D

    Tosk, būtinai, būtinai aplankyk kanjoną. Mes dar neprivažiavom milžiniškų sekvojų parko, bet sako ir ten yra labai įspūdinga :)

    Battered suitcase, negalima taip girti žmonių, nes po to jiems gali nosis užsiriesti. O tai jau būtų tikrai nedovanotina. Bet labai, labai ačiū. Na, o dėl neradimo, tai šis "blogas" gana jaunas, tarsi eksperimentas... Va jūsiškis kelionių blogas - tai smagumynas ;)

    Miele, lipk, lipk su manim į viršų, man lengviau ir linksmiau bus ;)

    Linutuk, o ko pati ten nenuvažiavai, kai gyvenai JAV, a?

    AtsakytiPanaikinti
  7. As nemanau, kad artimiausiam desimtmety vaziuociau i JAV. Kaip salis ji manes nelabai vilioja... Bet jei jau koja zengciau ten link, tai tik gamtos stebuklu pamatyt:)
    Beje, kai pamatau, kad papildei keliones dienuorasti, uzsitaisau diiidely capuccino puodely su daaaaug pieno putos ir ysitaisau smagiam skaitymui. Turi talenta rasyti! Ar nekilo mintis rasyti ir kelioniu zurnalams?

    AtsakytiPanaikinti
  8. Žinok, Tosk, JAV niekad nebuvo mano labai norimų aplankyti šalių sąraše. Ji ten buvo kažkur toli po Australijos, Pietų Amerikos ir kt. šalių. Bet taip nutiko, kad nuvažiavom, ir dabar esu tuo labai patenkinta.
    Smagu, kad skaitai su kavute. Net užkvipo kapučinu...Mmmm... :)
    Kol parašiau šį įrašą apie kanjoną ir sutvarkiau foto, tai aš kokius 6 nemažus puodelius kavos išgėriau. Mažiausiai. :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Mmm, fantastiški vaizdai. Dėkui už įdomų pasakojimą ir pasidalinimą puikiom nuotraukom. P.s. Voveriukai kokie mieliii :))

    AtsakytiPanaikinti
  10. Va va... Pietu amerika ir mane labai vilioja :D

    AtsakytiPanaikinti
  11. Wow, kaip smagu. Viena iš didžiausių mano svajonių yra apsilankyti Didžiajame Kanjone :) tikiuosi kada nors nuvyksiu ten, nors kainos mane gerokai baugina. Dėkui, man labai patiko tavo pasakojimas ;)

    AtsakytiPanaikinti
  12. čia ta daugumos svajonių aplankymo šalis.. nebuvau, bet labai planuoju.. siunčiam giminėms siuntas į Ameriką per skubiossiuntos.lt, jie mums atgal, labai patinka tokie mainai, jiems pasiilgusiems lietuviškų dalykų, mums, norintiems bent kiek prisiliesti prie Amerikos

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)