My cosy sofa

... Taip, taip, žinau, antras pagal dydį (!) Prancūzijos miestas, vadinasi, daug nusikalstamumo (iš tikrųjų, tai jo yra panašiai kaip Paryžiuje; be to, nereikia kišti nosies į tuos rajonus (šiaurinius), į kuriuos tikrai nereikia), o ir nedarbo lygis gana aukštas, didžiulis komercinis ir pramogų uostas (vadinasi, gausyyybė žmonių), daug imigrantų (Marselis istoriškai buvo vartai į Europą imigrantams iš buvusių Prancūzijos kolonijų), nepasižymi švara ir šiaip visoks apsilaupęs; koks normalus žmogus norėtų ten važiuoti?! Bet mes važiavome ten . Ir ne vieną kartą . Ir net tėvus vežėmės pasaulio parodyti. Ir tikrai ne tam, kad juos pakraupintume, o kad pamatytų grožį ir gėrį, kuris būna ne tik „viskas įskaičiuota“. Ne šiaip sau Marselis yra Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regiono ir departamento centras, oi ne šiaip sau... Na, taip, pradžioje tėvai buvo kiek pašiurpę ir nelabai suprato, kur atsidūrę, bet paklauskite jų dabar, ką jie prisimena iš Marselio ( Marseille ). Ogi ...

... Su kompanija išėjome pasivaikščioti. Taip kokiai valandai. Tik kokius 5-6 kilometrus. Juk geras oras, juk sekmadienis, juk vis dar vasara. Žinoma, nesibaigiančios šnekos tas taip netiesiogiai planuotas šešiasdešimt ar panašiai minučių kiek prailgino. Tada pradėjo lįsti grybai. Vienas. Kitas. Nuodingi ir nenuodingi. Visi gražūs.  Visi nori dėmesio. Pagalvoję apie vakarienę visi draugiškai žingtelėjome nuo takelio ant samanų. Taip prie tų 60+ pliurpimo minučių dar prisidėjo belekiek grybinių minučių. Ir kai jau atrodė, kad viskas, daugiau jau tikrai jokių nuklydimų į šoną - tik tiesiai takeliu, tai va tada...  Tada iš kažkur išlindo gervuogės. O žmonės - padarai silpni, negali prieš tokias miško gėrybes atsilaikyti. Minutės tik kaupėsi ir kaupėsi, vien tik kilometrai daugiau ar mažiau stovėjo vietoje. 6 kilometrai per beveik tris valandas. Ką čia ir bepridėsi. Tik kad artėja ruduo. :) ...