Pasakojimai nuo sofos: o mes ir vėl čia! (Niujorkas, I)

...

Po gerų 6 metų mes ir vėl išsiruošėme už Atlanto. Gerai pagalvojus, šis tinklaraštis kaip tik ir užgimė po 2009 metų apsilankymo toje mitais, įvairiausiomis nuomonėmis bei stereotipais apaugusioje šalyje. Ech, Amerika... Vilioja ji, ir nors tu ką.

Tik ne taip lengva į ją patekti - ar būtum senųjų laikų emigrantas, kuriam grėsė pažintį su svajonių šalimi baigti Elis saloje (Ellis Island) žvelgiant į žalią Laisvės statulos užpakalį, ar moderniųjų laikų keliautojas, kurio lagamine pritrūksta dar vieno popieriuko įrodančio, kad dievaži, esi ne potencialus nelegalas, o tik vaizdų ištroškęs turistas su obuoliu kišenėje.


Juokai juokais, bet vos nepasimovėme ant to obuolio koto. Tik mūsų atveju, tai buvo du bananai, kuriuos ne tik pamiršome suvalgyti lėktuve, bet ir pamiršome, kad apskritai turime. Todėl iškilmingai pasirašėme, kad jokių vaisių tai jau tikrai nevežame į šventą Amerikos žemelę. Ramūs ramutėliai sulaukėme bagažo, atsirinkome savuosius lagaminus ir jau beveik ėjome per maisto ir kitų valgomų gėrybių patikrą, kai - o dangau! - savo kuprinėse aptikome du geltonus bananus. Aaaaaaaaa! O jei tas tikrinantis šuo užuos ne tik praeivių dešrą, bet ir mūsų bananus, ką aš žinau...


Laimei, pakeliui aptikome šiukšliadėžę ir atsikratėme tų nelemtų bananų. Tuomet jau visai ramiai praėjome pro žemės ūkio produktų patikrą, dar atlikome šiokius tokius formalumus, palikome pirštų antspaudus ir mes jau oficialiai įleisti į JAV. Valio!


Kelionė po JAV ir šį kartą prasidėjo nuo kelių dienų Niujorke. O po gerų trijų savaičių jame ir užsibaigė. Dabar galvoju, kad mūsų santykis (na, jei galima taip išsireikšti) su Niujorku yra toks pokeistis - kažkas iš serijos "meilė ir neapykanta viename". Mums jis ir patinka, ir nepatinka, kartais žavi, o tarpais užknisa. Parašiau  dabar ir susimąsčiau, kad ankstesnis sakinys skamba lyg būčiau kokia išpindėjusi keliautoja, kuri tik ir malasi po Niujorką, ir jai jis jau taip skersai gerklės stovi, kad nebeįmanoma. :) Iš tikrųjų, tai ne visai taip.


Visgi šis apsilankymas Niujorke buvo visai kitoks nei pirmasis. Visų pirma tuo, kad šį kartą buvome labiau atsipalaidavę. Nesijautėme įsipareigoję per trumpą pasibuvimą pamatyti visus svarbiausius ir įdomiausius lankytinus objektus bei užsidėti pliusinius, kad buvome ten, matėme šitą ir aną. Sakykime, kad daugiau mažiau visus pliusus susirinkome dar pirmosios kelionės metu, kuomet Niujorke užtrukome gerokai ilgiau.

Bet tai nereiškia, kad ir vėl neužsukome į Taimso aikštę (Times Square). Ir ne kartą.


Ar kad ir vėl nesusigundėme emendemo saldainiukų rojumi („M&M's World“, jei ką).


Ar kad ir vėl neužlipome ant Bruklino tilto (Brooklyn Bridge) ir nekeiksnojome pašėlusiu greičiu per jį lekiančių dviratininkų.


Turiu pastebėti, kad minios žmonių Taimso aikštėje manęs neerzino, o panaši minia ant Bruklino tilto kažkaip visai nepatiko. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tokie turistai kaip mes erzina vietinius, turinčius dažniau naudotis šiuo tiltu per Rytų upę (East River).


Antrą kartą besilankant Niujorke natūraliai norėjosi veikti visai kitokius dalykus bei lankyti kitas vietas nei anąsyk. Pagaliau ir mes patys pasikeitėme.


Dabar mus traukė žaluma ir ramesni gyvenamieji rajonai, o tarp dangoraižių norėjosi maltis kuo mažiau. O ir patys dangoraižiai kažkaip nebedarė tokio įspūdžio kaip pirmojo vizito metu (nebeatrodė toookie dideli).


Nepaisant to, neatsispyrėme pagundai apžiūrėti Manhataną (Manhattan) iš viršaus. Tik šįkart apžvalgos aikštelę rinkomės ne ant „Empire State“ pastato (Empire State Building), o ant centrinio Rockefelerio komplekso (Rockefeller Center) dangoraižio stogo - „Top on the Rock“. Va šitie panoraminiai dangoraižių miško vaizdai tai tikrai niekad nepabosta.


Gražu ir dienos šviesoje, ir sutemus. Verta visų pinigų, paklotų už bilietus.


Manau, kad net ir dešimtą kartą svečiuodamasi Niujorke lipčiau pažvelgti į Manhatano dangoraižius iš viršaus. Magiškas vaizdas.


Per tas kelias dienas Niujorke pakako laiko apsilankyti ten, kur norėjosi, prisėsti užkąsti ir tiesiog paprasčiausiai pavaikštinėti miesto gatvėmis nestresuojant, kad kažko nepamatysime.

 

Taip pirmą kartą užsukome į „Grand Central Terminal“ stotį. Ši Niujorko stotis pagal savo platformų skaičių (44) yra laikoma didžiausia traukinių stotimi pasaulyje. Beje, iš jos kursuoja ir autobusai.


1871 m. pastatyta stotis įspūdinga ne tik savo dydžiu bei traukinių platformų kiekiu, bet ir beaux-arts architektūros stiliumi. Neveltui „Grand Central“ stotis laikoma vienu iš žymiausių Manhattano kraštovaizdžio simbolių. Beje, tų simbolių netrūksta ir jos viduje, pvz., pagrindinės salės (Main Concourse) lubos, dekoruotos astronominiais simboliais ar salės viduryje stovinti keleivių informacijos būdelė, papuošta žalvariniu laikrodžiu, žvelgiančiu į keturias puses.

Šios kelionės metu mus nustebino pokyčiai buvusio Pasaulio prekybos centro  (World Trade Center) vietoje lyginant su tuo, kaip viskas atrodė 2009.


Vietoje per 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų išpuolį sugriuvusių dangoraižių (Twin Towers) dabar įrengti du fontanai-kriokliai, atitinkamai pavadinti Šiauriniu ir Pietiniu baseinais (North Pool ir South Pool), aplinkui prisodinta daug baltųjų ąžuolų, pridygę (ir vis dar tebestatomi) naujų dangoraižių.


Viename jų („One World Trade Center“ arba 1 WTC), kuris šiuo metu yra 6-as pagal dydį pasaulyje, galima pakilti į 100-102 aukštus ir nuo čia įrengtos apžvalgos aikštelės pasižvalgyti į Manhataną iš viršaus.


Taip pat šalimais įrengtas didžiulis nacionalinis muziejus ir memorialas, skirtas rugsėjo 11-osios įvykiams prisiminti bei atiduoti pagarbą žuvusiesiems (9/11 Memorial & Museum).


Ką jau ką, bet gigantiškus muziejus amerikiečiai moka įrengti. Kaip ir parodyti Amerikos didybę net ir tokių tragiškų įvykių kontekste.


Šiame 9/11 muziejuje užtrukome keletą valandų, iš esmės, tai užsibuvome iki pat jo uždarymo. Nieko kito ir neliko, jei ir paskaityti aprašymus, ir visokias interaktyvias ekspozicijas išžiūrėti norėjosi.


Tik žiauriai nervino visu stiprumu įjungti kondicionieriai; ilgiau užsibuvus galima sušalti. Na, bet gal jie taip skatina lankytojų cirkuliaciją. :)

Beje, Niujorkas, na, tiksliau, tai Manhatanas, man patinka tuo, kad jame galima tiesiog smagiai pasivaikščioti. Bet apie tai papasakosiu kitame įraše.

...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)