Pasakojimai nuo sofos: Antverpeno pagundos (Antwerpen)

...
Išlendu kaip Pilypas iš kanapių. :) Matyt, kad mano didieji mažieji rūpesčiai nuslinko į šoną ir vėl atsirado noras šį tą parašyti, todėl bandau nupūsti dulkes bei voratinklius tiek nuo tinklaraščio, tiek nuo sofos. Pažiūrėsim, kaip man čia seksis. O dabar visas dėmesys tenka Antverpenui.
...

Nors pagal didįjį planą (tokį, kur visiems, kas tik tavęs klausosi, aiškini, kur važiuoji) mes važiavome į Gentą, bet nežinau, nei kaip, nei kodėl sumąsčiau, kad mums labai (tiesiog neapsakomai labai) reikia apsilankyti Antverpene (Antwerpen) - antrame pagal dydį Belgijos miestų bei viename svarbiausių uostų.


Vos valandėlė traukinyje iš Gento link Antverpeno ir mes jau čia. Tik spėjus išlipti iš traukinio amą atėmė Antverpeno centrinė traukinių stotis (Antwerpen-Centraal). O čia tai pastatas... Tiesiog tobulas pastatas, kuriame tarpusavyje puikiai dera ne tik senovė, art deco ar žydų kultūrinis palikimas, bet ir dinozaurai.


Nors gal ir nereikėtų stebėtis dinozaurais, kai vos spėjęs išeiti iš stoties nosimi beveik įsibedi į pašonėje įsikūrusį vieną seniausių Europos zoologijos sodų (Zoo Antwerpen), kur gyvena geri 4000 tūkstančiai gyvūnų bei kurį puošia XIX amžių menantys pastatai. Jame, deja, dėl laiko stokos neapsilankėme, bet jis be galo mane viliojo. Be to, teko girdėti, kad kaip zoologijos sodas jis yra pakankamai įdomus ir neblogas. Gal todėl ir bilietų kainos tokios neblogai piniginę patuštinančios.


Priešingoje stoties pusėje yra išsidėsčiusi daugybė Antverpeno papuošalų ir deimantų parduotuvių - čia įsikūręs keletą gatvių apimantis "Deimantų rajonas" (Diamantkwartier). Antverpenas laikomas vienu svarbiausių deimantų prekybos miestų pasaulyje; net apie 70% visų deimantų parduodama ne kur kitur, o būtent Antverpene, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų. 


Man šis "Deimantų rajonas" nepaliko įspūdžio. Galbūt todėl, kad jame lankėmės parduotuvėms jau užsidarinėjant. O galbūt todėl, kad prie centrinių miestų stočių esantys "dalykai" man labai dažnai atrodo ne visai patikimi. Net nežinau, nelabai kas mane tose parduotuvėse paskatintų pirkti deimantus, nors jų vitrinose papuošalai tik žaižaruoja. Jaučiu, kad šiuo klausimu negaliu būti visai objektyvi - ką jau padarysi, kad toks mano išankstinis nusistatymas dėl stoties rajonų.

Beje, minėtas rajonas įdomus ne tik dėl deimantų parduotuvių, bet ir dėl jų savininkų - net apie 50% jų priklauso Antverpeno žydams. Apskritai, mieste įsikūrusi gausi žydų ortodoksų bendruomenė (kažkur apie 15 000 žmonių), kurios didžioji dalis gyvena susitelkusi Žydų kvartale (Joodse wijk).

Nuo stoties iki miesto centro pėsčiomis tėra tik 30 minučių kelio. Tačiau taip yra tik teoriškai. Nes praktiškai reikia pereiti keletą gatvių, apstatytų įvairiomis parduotuvėmis (pagrindinė gatvė - Meir; taip pat netoli esančios Huidevettersstraat, Nationalestraat, Kammenstraat). Nesusigundyti užsukti į kurią nors parduotuvių yra beveik be šansų. O silpnesnės valios žmonės iki centro apskritai gali nenueiti, nejučia užsibuvę šopinimosi rojuje.


Mes, būdami silpnavaliai žmonės, irgi į keletą jų užsukome, juo labiau, kad aš turėjau patį geriausią pasiteisinimą: "mielasis, man mirtinai reikia nusipirkti kepurę", nes oras tądien Antverpene buvo itin nepalankus turistavimui – šaltas, pilkas ir labai vėjuotas. Turėdama galvoje, kad visą dieną vaikštinėsime lauke, supratau, kad be kepurės – nei pro kur.

Kaip tyčia visur kūpsojo kalnai plonų drabužių, o štai kepurės teko gerokai paieškoti. Galiausiai ją radau, bet kaip čia taip išėjo, kad mano kuprinėje be kepurės dar atsirado ir papildoma kuprinė,ir nauja knyga, tai jokių racionalių paaiškinimų neturiu. Todėl ir sakau, atsargiai, nes toji gatvių atkarpa labai pavojinga.


Kadangi pasižvalgymui po Antverpeną teturėjome tik vieną dieną, tai jokių muziejų lankyti neplanavome. Tačiau besiniaukiantis dangus bei įdomiai surašytas informacinis stendas privertė pakeisti nuomonę ir užsukti į barokinį "Rubenso namą" (Rubenshuis), kuriame įrengtas tapytojo Peter Paul Rubens darbų ir asmeninio gyvenimo muziejus.


Man patiko, kad tapytojo kurti paveikslai kabo natūralioje aplinkoje - namuose, atrodo, kad taip ir turi būti. Anot muziejaus info, šis Rubenso šeimynos gyventas namas savo laiku buvo laikytas vienu prašmatniausių visame Antverpene. Taigi, savo sprendimo čia apsilankyti nepasigailėjome, nes muziejus buvo ne tik įdomus, bet ir tokio „manageable“ dydžio – perėjęs jį kažką naujo sužinai, bet dar nepasijunti pervargęs ir neįgyji "bukų akių" sindromo (kai viskas tampa nebeįdomu).

Nuo muziejaus dar paėjėjome iki Operos (teatro), bet jis didesnio įspūdžio mus nepaliko, todėl pro remontuojamą 97 m aukščio dar 1930 metais statytą "KBC bokštą" (iš jo 25-ame aukšte esančios stebėjimo aikštelės, sako, galima pasižvalgyti į miestą) nukeliavome iki centrinės miesto aikštės, dar vadinamos „Katedros šešėliu“.


Tradiciškai savo kelionėse nepraleidžiame apsilankymo miestų katedrose, todėl užsukome ir į Antverpeno Švč. Dievo Motinos katedrą (Onze Lieve Vrouwekathedraal). 1351 m pastatytos gotikinės Katedros interjeras vertas dėmesio, gaila tik, kad tam tikros jos dalys buvo restauruojamos, todėl vidus neatsiskleidė visa savo didybe. Bet pakako ir tiek, kiek pamatėme.


Tuo pačiu Katedroje gavome gerą meno dozę, nes joje vyko bažnyčių centrinių altorių meno kūrinių paroda. Tarp jų buvo galima pamatyti ir keletą jau minėto Rubenso darbų. Taip šis apsilankymas gavosi tarsi logiškas "Rubenso namo" ekspozicijos tęsinys.


Žinoma, miesto Rotušės aikštės (Stadhuis/Grote Markt) irgi nepalikome neaplankę, nes link jos vedė ne tik smagios senamiesčio gatvelės, bet ir žvilgsnius viliojo flamiški viduramžių laikų pirklių (gildijų) namai bei jų stogų puošmenos.


Istorija, menas ir kiti panašūs dalykėliai yra gerai, bet visada ateina metas pailsinti kojas ir papildyti skrandžius. Užkišę skrandį (pačia geriausia ir skaniausia prasme) iš kelionių po Briuselį žinomais „Elis“ burgeriais ir bei paragavę Antverpene gaminamo „Konnick“ alaus, nusprendėme pasukti kiek į šoną nuo istorinio senamiesčio bei parduotuvių rajonų. Ir kaip neapsirikome. Dabar vieno, ko gailiuosi, tai kad neturėjome pakankamai laiko patyrinėti nuošalesnių kvartalų ir pasimėgauti jų siūlomomis gėrybėmis, pvz., pasėdėti pakeliui užmatytose meniškose kavinukėse arba jaukiai triukšminguose vietinių pilnuose restoranėliuose, etc.


Tiesa, pakeliui užmatyto Raudonųjų žibintų kvartalo (Schipperskwartier) antrą kartą aplankyti negeidaučiau, nors ir kaip tvarkingai viskas ten sudėliota, prižiūrima policijos ir pan. Nors tokius vaizdus matau tikrai ne pirmą kartą, bet vis tiek dienos metu tos languose įsitaisiusios beveik nuogos merginos man vis dar atrodo kažkaip... hmmm... sakykime, keistai. Nufotografuoti irgi nieko nenufotografavau, nes buvo kažkaip nejauku.

Beje, į tą gatvę užėjome tarsi ir netyčiomis. Tiksliau, paklausus vieno pakeliui sutikto vyriškio, pro kurią pusę mus geriau eiti iki panoraminius miesto vaizdus siūlančio muziejaus, tasai belgas gudriu veidu paaiškino, jog geriausia eiti tiesiai, tik tiek, kad eiti tuo keliu Vilmantui visai patiks, o man – greičiausiai ne. Na tai aišku, kad tas kelias vedė pro languose stovinčias damas.


Visgi reikia pripažinti, kad tai buvo pats tiesiausias kelias iki MAS muziejaus (Museum aan de Stroom) senajame dokų rajone. Miesto istorijai skirtas muziejus jau nebeveikė. Gal ir gerai, o tai vėl būtume susigundę, ypač paskaitę, kad jo ekspozicijos labai įdomios – tas tapo akivaizdu vien jau kylant eskalatorium ir besidairant į jo laiptinės instaliacijas. Tačiau net ir po muziejaus darbo valandų vis dar buvo galima nemokamai užkilti ant jo stogo ir pasidairyti į Antverpeną iš viršaus.


O nuo stogo atsivėrė ir naujesnieji dokai, ir „vietinis Katenomas“ (čia juokauju, tiesiog tie kaminai labai panašūs į Prancūzijos "Catenom" branduolinės elektrinės kaminus), ir Šeldės upė (Scheldt), ir tankiai apgyvendintas miestas.


Dar viena netikėtai atrasta ir maloniai nustebinusi vietelė, tiksliau - pastatas, tai netoli MAS muziejaus tebestovinčius buvusių sandėlių patalpos (Felix Pakhuis). Jų koridoriuje galima pamatyti senų įrenginių, o aplink esančiose patalpose įsikūrę įvairūs restoranai ir kavinės.


Mus beveik suviliojo viena, pavadinimu „Balls&Glory“ (jau nujaučiu, ką pagalvojot), kurios specializacija – mėsos kukuliai. Tai va, patrypčiojom bandydami apsispręsti, užeiti ar neužeiti, bet žvilgsnis į laikrodį parodė, kad užėję jau garantuotai nebespėsime į savo traukinį namo (iš karto sakau, ir taip vos spėjome – teko dalį kelio pabėgėti), todėl ryžomės likusį laiką praleisti bevaikštinėdami mieste, tiksliau, eidami į stotį tiesiai per aplinkui.


Tokiu būdu palei upę priėjome prie nedidukės pilaitės, pavadinimu "Akmuo" (Het Steen). Nors ir mena viduramžius, o dabar joje veikia Nacionalinis jūrų muziejus, tačiau mums ji pasirodė tokia visai nieko ypatingo – neverta nei dėmesio, nei laiko.


Kur kas įdomesnis pastatas yra netoli pilies, bet jau arčiau senamiesčio esantys „Mėsininkų namai“ (Vleeshuis) – vieta, kurioje anksčiau tonomis pardavinėdavo mėsą. Šis pastatas pastatytas taip, kad jo raudonos ir baltos plytos primintų sukrautus mėsos gabalus ar kumpį. Dabar jame veikia muziejus, kurio didžioji dalis skirta muzikos instrumentams. Na, ką aš galiu pasakyti, nuo maisto kūnui perėjo prie maisto sielai. :)


Savo pažintį su miestu baigėme siaurutėje bei slaptoje viduramžių gatvelėje Vlaeykensgang pačiame miesto centre. O po to jau tikrąja to žodžio prasme teko skuosti į traukinį. Va, sako, ir nesportuok paskui...

Nepaisant malonų pasibuvimą Antverpene apsunkinusio šalto oro, miestą vertinčiau gerai. Beprotiškai karštos ir didelės meilės jam nedeklaruoju, bet manęs neapleidžia jausmas, kad Antverpene būtų smagu pavakaroti su draugais, o vienos dienos tikrai nepakanka, norint susipažinti su šiuo flamiškai belgišku miestu.


P.S. Apie Antverpeną ir jo įdomybes galite rasti ir čia -"Briuselio kopūstuose"(1,2,3,4,5).
...

Komentarai

  1. Et, kokia nostalgija suėmė... gi palėkdavome kartas nuo karto pasiblaškyti šeštadienį Antverpene. Ačiū už pasakojimą!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Matai, jūs karts nuo karto prasilėkdavote, o aš tik dienelę buvau. Galvoju, kad trumpokai. Bet reikia džiaugtis, kad bent tiek pavyko.

      Panaikinti
  2. Aaaa.. sveika išlindus :) Igokai nesimatė ;)
    Atrodo, labai gražus miestas ir jo arichtektūra. Visai vilioja apsilankyti.Reikai įtraukti į sąrašėlį, tik kad mano tas sąrašėlis dabar kurį laiką atostogauja :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sveika, sveika, aš vis ruošiuos tau parašyti, bet šis "ruošimasis" vis dar mano darbų sąrašėlyje neišbrauktas. :) Dėl tavojo atostogaujančio sąrašėlio dar eisiu pasigilinti, o į Antverpeną pasitaikius progai visai verta užsukti.
    Tai va, kad mano pusė įrašų pusiau pradėti juodraščiuose ir neužbaigti, vis kas nors - tai darbas, tai namas, tai mokslai, tai tinginystė sutrukdo. Bet, sakiau, viskas, pakaks, reikia susiimti ir reguliariau pasakoti apie smagias, gražias ir net bjaurias matytas vietas. :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)