Pasakojimai nuo sofos: pasilaipiojimas po aukštakrosnes (Liuksemburgas)

...
 
Spaudoje perskaičiau, kad Belvalio aukštakrosnės nuo liepos yra atviros lankytojams. Tai žinoma, kad iškart panižo padai nuo to, kaip mums reikia ten apsilankyti. Beje, šios aukštakrosnės - tokie įrenginiai, kuriose išlydant aplinkiniuose regionuose iškastas geležies rūdos uolienas su kuru (koksu) ir įpūtus oro buvo gaunama karšta geležis. Ji buvo nutekinama į vagonus ir iš jos vėliau netoliese esančioje gamykloje buvo liejami įvairūs metalo gaminiai.


Panaršiusi internete atradau, kad tam tikru laiku galima po aukštakrosnes pavaikštinėti arba individualiai, arba gido vedamoje ekskursijoje. Pagalvoję su Vilmantu nusprendėme, kad ekskursija šiuo atveju gal ir visai įdomu būtų, nes tikrai ne ką žinome apie geležies lydimą ir panašius dalykėlius. Tai užsisakėme ekskursiją ir patenkinti laukėme to sekmadienio. Nežinau, kodėl taip vis nutinka, bet būtent tą dieną ne tik, kad geležinkelio eismas buvo sutrikęs, bet ir nuolat pasipildavo lietus. Kaip tyčia, kai tokiai ekskursijai tinkamiausias būtų saulėtas oras.


Vis tik didžiausiu siurprizu mums tapo ne eismo ar oro staigmenos, o pati ekskursija. Pasirodo, ji bus vedama liuksemburgiečių kalba. Žinoma, aš truputį galiu suprasti liuksemburgietiškai (visgi pusantrų metų trijų kartų per savaitę kursai duoda savo), o Vilmantui padėtų jo vokiečių kalbos žinios, bet tikrai ne apie geležies lydymo subtilumus. 


Iš pradžių garsiai pasipiktinusi, kad niekur nebuvo pranešta, kad ekskursija vyks tik liuksemburgiečių kalba, po to tyliai save kaltinau, kodėl aš iš oro nusprendžiau, kad jei kalba nepaminėta, tai savaime suprantama, kad bus galima pasirinkti skirtingas ekskursijos grupes pagal kalbas. Na, kažkaip taip juk dažniausiai būna. Bet, žinoma, tik ne šiuo atveju. :)


Tiesa, mus gidas ir kitas jo kolega labai ramino, kad jei ko nesuprasime, tai ten bus stendai su aprašymais prancūzų kalba. Be to, jei kas neaišku, tikrai galėsime klausti ir jis mums labai pasistengs paaiškinti. Na, bet negi kankinsime ekskursantus liuksemburgiečius klausinėdami prancūziškai. Kiek pasiskaitėm, kiek pabaigoje dar mums atskirai gidas papasakojo, tiek ir pakako.


Trumpai tariant, netoli antro pagal dydį Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzetės (Esch-sur-Alzette) ir tik 15 km nuo Liuksemburgo miesto įsikūręs toksai Belvalio (Belval) rajonas, kurio gyvenimas ilgą laiką sukosi aplink geležies ir plieno produkciją. Įdomu tai, kad gudri Liuksemburgo vyriausybė geležies rūdą kasti šalyje leido tik toms kompanijoms, kurios sutiko ją lydyti Liuksemburge. Tokios politikos išdava - šalyje išdygo net keletas aukštakrosnių kompleksų, vienas jų - minėtasis Ešo-Belvalio.


Jame dar 1909-1912 metais buvo įsteigtas modernus plieno fabrikas "Adolf-Emil", kuriame jau 1913 m. dirbo virš trijų tūkstančių darbininkų, iš kurių net 65 procentus sudarė užsieniečiai. (Dar viena puiki iliustracija, kad užsieniečių antplūdis į Liuksemburgą prasidėjo toli gražu ne nuo ES susikūrimo, bet gerokai anksčiau ir, iš esmės, dėl geležies rūdos.) 1960 m. fabrikas (jisai jau vadinosi ARBED) buvo dar labiau sumodernintas senąsias 6 krosnių palaipsniui pakeičiant 3 naujomis: A, B ir C. Šalia buvo pastatytas ir plieno produkciją gaminantis LD-AC fabrikas.
 

Veikė tasai Ešo-Belvalio kompleksas sklandžiai ir laimingai, kol 1990 m. Europos (o gal ir pasaulio) neištiko plieno krizė ir galiausiai buvo suprasta, kad norint sėkmingai gyvuoti reikia įdiegti dar efektyvesnę ir modernesnę sistemą - pradėti naudoti elektrines krosnis. Logiška to išdava - 1997 m. uždaryta paskutinioji veikusi Belvalio aukštakrosnė.


Tuomet kilo klausimas, ką su tomis aukštakrosnėmis ir visa teritorija (120 ha) aplink jas veikti. Pasukus galvas buvo sukurtas planas paversti Belvalį mokslo ir kultūros centru. Kaip tarė, taip ir padarė. Tiksliau - vis dar daro.

Viena aukštakrosnė (C) buvo išrinkta ir parduota Kinijai, o aukštakrosnes A ir dalį B nutarta išsaugoti paverčiant naujai įsteigto Nacionalinio industrinės kultūros centro (Centre national de la culture industrielle) dalimi, nes jos yra puikus industrinio šalies paveldo pavyzdys. Na, o aplink šį paveldą bandoma įkurdinti įvairias universitetines, tyrimo ir mokslines struktūras, perkelti Nacionalinį archyvą, įrengti koncertų salę, prekybos centrą, gyvenamuosius būstus ir pan. Šie darbai, kaip ir minėjau, vyksta iki šiol.


Taigi, atsikratę C aukštakrosnės, liuksemburgiečiai pilnai išsaugojo visą A aukštakrosnę, o B aukštakrosnės - tik siluetą. Vien aukštakrosnių ir aplinkos valymo, tvarkymo, sutvirtinimo, saugumo, dažymo ir panašiems darbams buvo išleista kažkur 40 mln. eurų. Ir tai ne pabaiga dar. Tai kaip tokioje prabangioje vietoje neapsilankyti?

Mano įspūdis... Sakyčiau pusėtinas toks. Kol kas tikrai negaliu pasakyti, kad trūks plyš būtina ten apsilankyti ir užlipti į aukštakrosnės viršų. Nors edukaciniais tikslais gal ir neblogai. Jei neturėsite ką veikti kurį savaitgalį (čia skirta Liukse gyvenantiems, žr. info čia), tai kodėl gi ne? Ekskursija tam reikalui tikrai nebūtina. Bet dabar kažkur užmačiau, kad tam tikromis dienomis galima pataikyti ir į ekskursiją prancūzų kalba, tai gal ir įdomiau būtų.


Galbūt smagu bus, kada sutvarkys visą aplinką, nes dabar pavaikščiojus aplink dar liko negyvenamos aplinkos ir didžiulės statybų aikštelės įspūdis. Net ir kai kurie baigti pastatai bei vienur kitur pasimatantys žmonės "gyvumo" Belvaliui nepriduoda. Bet įsikūrus universitetui įsivaizduoju, kad viskas turėtų smarkiai pagyvėti. :)

 ...

Komentarai

  1. Kokie dideli ir įspūdingi metalo gaminiai. Norėčiau ir aš tokius iš arti pamatyti. Tai išties puikus industrinio šalies paveldo pavyzdys. Turėjo būti įdomi ekskursija.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)