My cosy sofa

... Nors Briuselis nuo Liuksemburgo yra pakankamai arti - tik už kokių 180-190 km, tačiau kažkodėl mes didelės meilės ir traukos šiam miestui nejaučiame, tad ir jame apsilankyti prisiruošiame labai retai. Na, nebent kažkas itin suvilioja. Šį kartą tas paslaptingas X faktorius buvo Oskaro Koršunovo atvežtas spektaklis "Hamletas". Nors ir labai kirbėjo abejonės dėl ilgos spektaklio trukmės (3 val. - nesuprantu, kas tiems šiuolaikiniams menininkams pasidarė, kad filmai ir spektakliai pamišėliškai ilgėja, spėju, kad jų galvose nelabai veikia "redagavimo" funkcija), tačiau taip buvau pasiilgusi teatro, kad galvojau, ai, kas bus tas, reikia pamatyti. Įspūdis? Na, toks labai vidutiniškas. Mačiau jo geresnių spektaklių, tačiau iš kai kurių kitų kolegų atsiliepimų supratau, kad galėjo būti ir blogesnių. Tą vakarą tikrai pastebėjau ne vieną (berods, daugiausia užsieniečių, bet ne tik) po pertraukos taip ir negrįžusį tęsti koršunoviško spektaklio peržiūros. Ta...

... Pamačiau labai įdomią fotografų Peter Menzel ir Faith D’Aluisio foto-studiją apie tai, kiek ir ko suvalgo vidutinė statistinė šeima per savaitę skirtingose pasaulio šalyse (šaltinis: Толкователь ) Tekstas rusų kalba, tačiau fotografijos kalba pačios už save. Nepatingėkite ir skirkite keletą minučių peržiūrai, nes negi nesmalsu ką valgo lenkai, liuksemburgiečiai, aborigenai ar meksikiečiai? (Foto darytos Peter Menzel ir Faith D'Aluisio, o koliažui paimtos iš " Толкователь " straipsnio) Lietuviai savo meniu artimiausi turbūt būtų lenkams. Bet, žinot, kas mane labiausiai pakraupino, tai kai kurių šalių šeimų savaitinis maisto kiekis. Negi išties tiek daug suvalgome ir išgeriame? Ir mąstau dabar, kaip tuomet išgyvena žmonės su savo keliais maišiukais grūdų..? Iš principo kaip ir žinau apie badaujantį ar persivalgantį pasaulį, bet įsisukusi į savo kasdienių reikalų ratą tikrai retai apie tai pamąstau. ... P.S. Pasirodo, mūsų namuose guli lygiai tokie pa...

... Kas žino, kaip atrodo Kalėdų (senio) nykštukai? Na tie, kurie rūpinasi dovanomis, kalėdine nuotaika, visokiais ten papuošimais ir kitais stebuklais. Aišku, šiuolaikiniais laikais labai paprasta – įsijungi guglą (google) ir prašau, net galvos sukti nereikia, štai ir pilna visokiausių nykštukų.     ( paveiksliukai surasti per google ) Aš irgi kažkaip panašiai tuos nykštukus įsivaizdavau, kol kažkada čia visai neseniai pažiūrėjus pro langą man neatsivėrė akys. Ogi nykštukas! Pats tikriausias! Tai štai kaip, pasirodo, jie išrodo…   Sakysit, visai ne nykštukas? Aha, aha. Taigi lyja, o ant medžių jau nusileidusios didelių dideliausios snaigės. Ir netirpsta. Stebuklas, ne kitaip. Tik nykštukai taip geba, dievaži. :)   ...

... Laikas lekia, o aš kaip neprisėdu prie naujo įrašo, taip neprisėdu.  Tiksliau, niekaip jo neužbaigiu. Na, bet pagaliau... ... Po malonaus pasibuvimo Ansemburgo pilyje bei gražiuosiuose jos soduose sprendėme, kur pasukti antrąją Liuksemburgo paveldo savaitgalio dieną. Pasirinkimų buvo įvairių, bet man norėjosi kažko ne tik seno, bet ir šiek tiek modernaus. Žinau, žinau, paveldas ir modernumas kaip ir nelabai suderinami, išskyrus gal namų interjero atveju, tačiau visgi pavyko aptikti mano pageidautiną seno ir šiuolaikiško derinį. Nes, pasirodo, kaip tik tuo pačiu metu Liuksemburge, Fond de Gras Industrijos ir geležinkelių parke (Le Parc Industriel et Ferroviaire du Fond-de-Gras), vyko stimpankerių suvažiavimas ("Anno 1900 – Steampunk Convention Luxembourg 2013", jei jau tiksliai). Apie tai sužinojus, man tik seilė nutįso. Kas mane pažįsta dar iš senų gerų studentavimų laikų, turbūt pamena mano meilę visokioms kultūroms-subkultūroms, ech… Bet apie viską...