Pasakojimai nuo sofos: Cinque Terre malonumai, II dalis (5terre, Vernazza, Riomaggiore)

...
Išbandę Levanto-Monteroso takelį nusprendėme, kad pats laikas patikrinti mūsų lankymosi metu vienintelį atvirą Mėlynosios linijos taką iš Monteroso į Vernacą (Monterosso-Vernazza). Pasirinkome eiti būtent iš Monteroso, nes buvome girdėję ir skaitę, kad Vernaca yra vienas gražiausių, o gal net ir pats gražiausias, iš visų penkių 5terės (Cinqueterre) kaimelių. Tad Vernaca tebus mums kaip prizas už nueitą kelią. Juo labiau, kad kelias, berods, ne iš lengvųjų: siauras, su stačiais skardžiais ir realia grėsme paslydus kristi žemyn kokius 4-5 metrus. Jėga!


Bet ne viskas buvo taip paprasta, kaip tikėjomės. Dar tik bevažiuojant į Monteroso kaimą, jau artimiausioje traukinio stotelėje (Riomadžiorėje) mus ištiko pirmasis šokas, kai pamatėme, kokia masė žmonių nori patekti į traukinį. Vaizdas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo praeitos dienos vaizdo šioje stotelėje ir, apskritai, žmonių kiekio. Tokia pat žmonių masė laukė ir kitoje, ir dar kitoje stotelėse. Iš pradžių niekaip nesupratome, iš kur taip staiga atsirado toks kiekis žmonių. Tarsi burtų lazdele mostelėjus: vieną dieną nebuvo, o dabar – opa! – ir yra. Paskui susivokėme, kad gi laisva diena ir visiems, žinoma, prisireikė į 5terę.


Šiaip ne taip išsikrapštę iš traukinio ir šokui numaldyti Monterose pasmaližiavę ledais nieko nelaukdami patraukėme link haikinimo keliuko. Ir čia mūsų laukė antrasis tos dienos šokas (ar ne per daug vienai dienai?). Pasirodo, kaip tik šiandien ir būtent šiuo keliu panoro eiti visa minia žmonių. Toks jausmas, kad visas traukinys. O gal ir visi du. Dar net nepasiekus kontrolės punkto, nes einant Mėlynosios linijos keliukais reikia susimokėti solidarumo mokestį, berods, kad 10 eurų, jau teko stovėti eilėje vien tam, kad galėtume pradėti eiti. Laikas bėgo, o mes labai palengva, laiptelis po laiptelio, slinkome į viršų link "oficialaus" įėjimo į trasą.

Jau tada reikėjo suprasti, kad tiek sausakimšas traukinys, tiek vos slenkanti eilė prie "įėjimo" į keliuką yra viso mūsų tos dienos haikinimo preliudija. Turbūt jau aišku, kad ir toliau visas kelias buvo toks: siauru taku ėjome visi vorele, nes ir prieš mus, ir už mūsų buvo žmonių marios. Kažkas rašė, kad einant šiuo maršrutu kas kokias 5 minutes susitinki kitus ėjikus. Mūsų atveju, toks ėjimas būtų buvęs prabanga, nes dabar mes nei sekundėlę nebuvome vieni.


Smagu nors tiek, kad bent iš viršaus besiveriantys vaizdai gniaužė kvapą. Gerąja prasme. Bet... Bėda tokia, kad keliukas labai siauras, nelygus, skardžiai statūs, taip kad per daug į šalis nepasidairysi, reikia nuolat žiūrėti po kojomis, kad nepaslystum, nenugriūtum, kito einančio prieš ar po nenustumtum. Nes vienas neatsargus žingsnis ir bumpt žemyn, kas nebūtų labai malonu.


Na, ir reikėtų paminėti, kad žmonės šiuo taku juk eina ne viena kryptimi, t.y. ne tik kaip mes – iš Monteroso į Vernacą, bet ir iš Vernacos į Monterosą. Todėl reikia nuolat su ateinančiais iš priekio prasilenkinėti, kas, patikėkite, siaurame takelyje ir abejoms pusėms būnant su kuprinėmis ar vaikais ant pečių nėra taip jau paprasta. Dar reiktų nepamiršti ir tokius pasivaikščiojimus pamėgusių senukų grupių, apsiginklavusių šiaurinio vaikščiojimo lazdomis, pro kuriuos ganėtinai sudėtinga prasibrauti.

Viską sudėjus, gaunasi košmaras. Na, okei, ir savotiška patirtis. Eini toje minioje, nuolat žiūri po kojomis, prasilenkinėji ir dar kartas nuo karto ištaikai momentą greitai pasižvalgyti aplink. Jei užstringi už kokių lėtesnių, tai laiko pasižvalgymui automatiškai turi daugiau. O/bet/tačiau laikas einant neprailgo, nes nuolat buvau užsiėmusi, tačiau pakartoti tokio ėjimo visgi nenorėčiau, nes meluočiau sakydama, kad buvo malonu.


Kaip jau minėjau, dar prieš važiuodama į 5terę girdėjau, kad Vernaca su savo siaurų gatvelių voratinkliu, spalvotais namukais ant uolos, siaurais laipteliais, arkomis bei lodžijomis, natūraliai susiformavusia amfiteatro formos prieplauka, mini pliažiuku ir lauko kavinukėmis yra pats žaviausias ir gražiausias kaimelis iš visų penkių.

Deja, deja, taip laukto Vernacos grožio taip ir nepamačiau, nes ir miestelis tądien buvo juodai užkimštas turistų. Net nesuvokiau, kaip jį apžiūrėti, nes visur pritūpta ir aptūpta turistų tarsi musių. Tai turbūt mano pirmas apsilankymas tokioje turistų pilnoje vietoje. Žinoma, aš irgi ne kitokia – tokia pat turistė, t.y. viena iš tos masės.


Gelbėdamiesi nuo žmonių su Vilmantu nusprendėme per daug nesimalti po gatves (koks malonumas stumdytis alkūnėmis?), o geriau eiti į tą mini pliažiuką, kuris dėl kažkokių priežasčių (karščio?) nebuvo toks pilnas, koks galėtų būti. Tuo geriau. Tad po tokio masinio haikinimo mes labai maloniai gulinėjome, maudėmės, statėme akmenų pilis ir tiesiog maloniai leidome laiką.


Tokiai veiklai pabodus ėjome stebėti atplaukiančių laivų (tiksliau, keltų) iš kurių taip pat išvirsdavo kalnas turistų ir ne mažesnis kalnas įvirsdavo. Nerealu.

Ilgainiui užsimanėme ledų, bet kadangi tą dieną kaimelis buvo totaliai užkimštas, tai vietiniai gyventojai-verslininkai nuoširdžiai tuo naudojosi, todėl ledų kaušelis kainavo 4 eurus, o kambarys vienai nakčiai kokiam butelyje 170-180 eurų (bet laisvų kambarių nebebuvo). Beprotnamis kažkoks...

Todėl nusprendėme Vernacoje neužsibūti, ledų nepirkti, bet aplankyti Riomadžiorės (Riomaggiore) kaimelį, kurio pavadinimas kilo nuo per jį tekančio upelio ir kuriame, tikėjomės, mūsų lauks visokokia atgaiva.


Ir tikrai – ramu, tylu, ne per daug žmonių. Vienas malonumas, patikėkite manimi. O ir pats kaimelis tikrai ne mažiau gražus nei Vernaca. Ir ant uolų, ir namai lygiai taip pat spalvoti, ir miniatiūrinį uostą turi. Tik va pliažo, tai ne. Bet vakarėjant tai jau nebebuvo aktualu. Būtent Riomadžiorė, o ne Vernaca tapo maloniuoju mūsų dienos prizu.

Ramiai sau pasivaikščiojome, paėjėjome net iki „Meilės kelio“ (Via dell‘Amore) – vienintelės asfaltuotos ir visiems pritaikytos Mėlynosios linijos atkarpos, kuri vis dar uždaryta, palypėjome iki bažnyčios (Chiesa di San Giovanni Battista, 1340 m.) bei pilies bokšto, paskui nusileidome iki vandens, kol galiausiai kažkaip netikėtai atsidūrėme vienos kavinės terasoje. Ten pasėdėjome, pasėdėjome ir... vos spėjome į traukinį. Ačiūdie, šįkart kelių nesumaišėme ir nuvažiavome į teisingą pusę.

...

Komentarai

  1. Man irgi Riomaggiore patiko labiau nei Vernaza. As tikrai jus suprantu, kad toks ejimas menkas malonumas. Panasiai jauciausi Madeiroje, kur siauri takiukai, o turistu antpludis maksimalus. Nei prasilenksi normaliai nei ka... Ir eina visi vorele... :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rimtai? Aš pažiūrėjusi tavo nuotraukas nieku gyvu nebūčiau atspėjusi, kad irgi teko eiti vorele. :) Gera fotografė esi :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: Antverpeno pagundos (Antwerpen)