Pasakojimai nuo sofos: flamingų paieškos pelkynuose ir kitos istorijos

...
Besilankydama Provanse visada norėdavau apsilankyti Kamarge, bet niekaip nepavykdavo. Kamargas (Camargue) – tai toks didelis, net 930 km², pelkėtas plotas pietų Prancūzijoje prie Viduržemio jūros. Anksčiau pelkės užėmė daug didesnį plotą, bet vardan žemės ūkio ir uodų išnaikinimo, nemažai pelkyno buvo nusausinta. Likusioje dalyje dabar yra įkurta net keletas draustinių, kadangi smėlio kopų, nendrynų, sūraus vandens ežeriukų, paupio miškelių bei ganyklų, didžiulių druskos klodų derinys yra beveik rojus migruojantiems Šiaurės ir Rytų Europos paukščiams – ar peržiemoti, ar tiesiog sustoti poilsiui. Tačiau neapsigaukite, greta žuvėdrų, kirų, ančių, žąsų, garnių bei erelių ten dar gyvena milijonai nuožmiausių visoje Prancūzijoje uodų, todėl geriausia tuose pelkynuose lankytis saulėtą rudenį ar pavasarį.


Kadangi Kamargo druskingi vandenys yra palanki terpė veistis sūriavandenėms krevetėms, kurias labai mėgsta flamingai, tai šių paukščių Kamarge vis daugėja. O čia tai gerai. Aš paskutiniu metu jaučiau keistą norą pamatyti flamingus (pageidautina, ne zoologijos sode), todėl bebūnant Montpeljė (Montpellier) nusprendėm nepatingėti ir susiplanuoti bent jau dienos viešnagę į Kamargą. Kaip atspirties tašką pasirinkome Les Saintes Maries de la Mer miesteliuką, iš kurio tikėjomės kažkaip prisikasti ir iki flamingų.


Šiaip tai iki to Jūros šv. Marijų miestelio kiek knisantis važiavimas viešuoju transportu (nuo Arlio geri 45 km), mašina būtų paprasčiau. Bet negaliu sakyti, kad važiuoti buvo nuobodu. Pro autobuso langą vis pamatydavome pusiau laukinėmis sąlygomis (pelkėse ir pievose) besiganančias Kamargo žirgų ir bulių bandas. Ir vieni, ir kiti jau yra tapę šio regiono simboliais.

Pvz., bulių augintojai-piemenys (gardienne) nuo seno jodinėja nedidukais baltais Kamargo žirgais, kurie laikomi viena seniausių pasaulyje arklių rūšių. Nors minėtieji arkliai iš tolo atrodo balti, tačiau iš tiesų tai jie gimsta visiškai rudi, ir tik kokiais ketvirtais ar penktais metais po gimimo jų plaukas nušviesėja. Dabar šie arkliai yra tapę ir turistų pramoga – būtent jais galima „ekskursauti“ po Kamargo apylinkes. Juodi stačiaragiai Kamargo buliai yra veisiami bulių kautynėms (importuojami net į Ispaniją), kamargietiškoms lenktynėms (nuo jauno buliaus ragų reikia nuimti rozetę) bei, kas be ko, mėsai – kamargietiška jautiena ("Taureau de Camargue") yra firminis regiono patiekalas. Ir taip, mes jų paragavome. Ir taip, buvo labai skanu.


Pavalgyti prisėdome vesternų filmus primenančioje gatvelėje, tiksliau, gal kiek modernesnėje jos versijoje. Iš pradžių nesupratau, kodėl ant vieno namo sienos išpaišytos kokios tai ponios senoviniais rūbais (kažkaip pagalvojau, lyg ir ne į temą jos čia), bet vėliau įminiau šią "paslaptį". Tradiciniai regiono moterų drabužiai, taip pat yra svarbus regiono kultūrinis simbolis ir pasididžiavimo objektas. Šie puošnūs drabužiai moterų dėvėti tik didžiausių švenčių progomis. Iki 16 metų merginos dėvėdavo „Marijų sukneles“ (mireille), o vėliau – arlietiškas sukneles. Tuo tarpu vyrams jų tradiciniai kostiumai buvo kasdienis dalykas. kam įdomu, tokių suknelių iliustracijų galite pažiūrėti čia.

Ir, apskritai, tas Marijų miestelis keistas. Jau vien jo vardas ko vertas.

Kodėl Marijos ir prie ko čia jūra? :) Nors šį vardą miestelis įgijo tik 1838 metais, tačiau jis susijęs su senais laikais ir biblinius laikus siekiančia legenda. Anot jos, po Jėzaus nukryžiavimo tuščią jo kapą radusios trys Marijos – Marija Salomėja (apaštalų Jono ir Jokūbo mama), Marija Jakūbietė (Mergelės Marijos sesuo) ir Marija Magdalena – su dar keletu paprastų asmenų bei pora kitų šventųjų buvo susodintos į valtį be irklų, burių bei maisto atsargų ir paleistos į jūrą. O jūra ėmė ir atplukdė valtį į Kamargo pakrantę, kur jos ir jie išsilaipinę pastatė koplytėlę, o dvi Marijos, berods, ir ilgėliau užsibuvo. Kaip ten viskas buvo toliau – nežinia, tačiau kasmet gegužės 24 ir 25 dienomis į miestelį traukia piligrimai pagerbti minėtųjų Marijų (iš visų trijų, tai gal labiausiai Marijos Jakūbietės).
P.s. Jei kas nors žinote, kaip gražiai lietuviškai jos vadinamos, tai pasidalinkite šiomis žiniomis.


Nežinau, ar dabartinė miestelio bažnyčia stovi koplytėlės vietoje, tačiau kaip bebūtų, jos viduje trykšta nedidelis šaltinis (l‘eau douce), kuris, jei tikėti aprašymu, yra požymis, jog čia gyventa šventųjų. Bažnyčios vidus toks asketiškas ir tamsus, skliautinėmis lubomis ir į šv. Saros kriptą vedančiais laiptais. Tai va, negana Marijų, dar čia atsiranda ir šv. Sara (Sarah-la-Kali, dar kitaip – Juodoji Sara), kuri laikoma romų (čigonų) šventąja globėja. Gegužės 24 dieną į Marijų miestelį suplūsta minios romų piligrimų pagerbti šv. Saros ir procesijos metu nešant jos statulą prie jūros tarsi dar kartą pakartojamas jos atvykimas.

Grįžtant prie legendos, reikia ją kiek pratęsti: laikoma, kad tamsiaodė Sara buvo vienos Marijų egiptietė tarnaitė, kuri taip nenorėjo atsiskirti nuo savo šeimininkės ir tiek verkė, kad neapsikentusi Marija Salomietė ant vandens numetė savo apsiaustą, kuriuo tarsi tilteliu perbėgusi Sara įlipo į valtį ir kartu su Marijomis atplaukė į Kamargą. Sara buvo apibūdinama kaip geraširdė moteris, padėdavusi žmonėms už išmaldą. Ir kažkuriuo metu kažkaip buvo nuspręsta, kad jos, matyt, būta čigonės (romės).


Na, ir vėlgi kažkada ir kažkaip ji tapo romų šventąja. Tiksliau, kad šv. Sara taptų romų globėja nemažai prisidėjo toksai markizas Folco of Baroncelli (1869-1943), jautęs palankumą engiamoms mažumoms ir lobinęs dėl galimybės romams oficialiai garbinti Sarą kaip savo globėją ir šventąją. Tai viena priežasčių (buvo jų ir daugiau), kad dabar minėtas markizas irgi pagerbiamas – gegužės 26 d. švenčiama Lou Marquès diena.

Žodžiu, gegužės gale vienas balius ten pas juos. :)


Na, o mes, kiek pasižvalgę po Marijų miestelį, susiradome dviračių nuomos punktą, nusičiupome porą dviračių ir išvažiavome į pelkes flamingų ieškoti. Planavome važiuoti kaip žmonės – tvarkingai takeliais, bet trumpai teištvėrėme ir gana greitai išsukome iš tako į pelkių gilumą.

Ilgai flamingų ieškoti neteko – gana greitai pamatėme jų visą būrį. Tolokai, bet vis tiek neblogai matėsi. Nutrenkę dviračius pakelėje, slidinėdami nuklampojome arčiau kranto, o tai reiškia – arčiau flamingų. Aišku, aš būčiau norėjusi dar arčiau, bet negi gąsdinsi vargšiukus. Jau ir taip, ir dviračiais, ir pėsčiomis, ir ant arklių, ir arklių traukiamais vežimaičiais po pelkes žmogėnai bastosi. :) Ech, tie visus viliojantys flamingai...


Pasigrožėję paukščiais važiavome tolyn, nekreipdami dėmesio į dangaus spalvas. O be reikalo, oi be reikalo... Nedaug tenuvažiavus pradėjo lyti, ir kuo toliau, tuo smarkiau. Bet mes drąsūs, kas čia mums tas vandenėlis iš dangaus, todėl vis riedėjome pirmyn. Tačiau...

Kuo labiau lijo, tuo, savaime aišku, pelkių „kelias“ vis labiau tižo, o molis, purvas ir visokie šapai kaip magnetas lipo prie dviračių padangų, grandinių ir t.t. Bent jau prie manojo storų padangų. O tai reiškia, kad tapo vis sunkiau ir sunkiau važiuoti, nes vis lėčiau sukosi ratai ir vis labiau slidinėjo padangos. Porą kartų su dviračiu vos neapsivožiau, nors Vilmantui su savo siauromis padangomis sekėsi palyginus neblogai.


Galų gale manasis dviratis tiek aplipo moliu ir šakelėmis, kad ratai ėmė absoliučiai nesisukti. Teko stumti, bet ant tos molinos žemės batų padai irgi slysta. Tarpais tikrai tikėjau, kad dar vienas žingsnis ir aš tose pelkėse dėsiu visu ūgiu su dviračiu ant viršaus. Vilmantas tik pabandęs pastumti mano dviratį suprato, kad mano zyzimas ir verkšlenimas turi pagrindą. Lietui apstojus pabandėme nukrapštyti molį, bet nelabai sekėsi. Nelabai žinojome, ką daryti, kol nešovė tiesiog geniali mintis – reikia dviračius išmaudyti. Ne, aišku, kad ne pelkėse, o prabangiau – Viduržemio jūroje.


Kaip tarėm, taip ir padarėm. Vilmantas, nusispyręs batus, vienas du ir "užmerkė" dviračius jūroje. O vanduo tai šaltas vasario mėnesį. Brrr... Todėl aš iš tolėliau užsiėmiau moraliniu palaikymu ir kontrole. :)

Jūros bangoms dviračius visai neprastai nuplovus, Vilmantas dar patikrino, ar tikrai jie važiuoja. Gavosi tokia pajūrio romantika: jei vieni pajūriu arkliais romantiškai joja, tai kiti, tokie kaip mes, dviračiais bangas taško. Truputį sąžinė graužė dėl tokio dviračių eksploatavimo, bet sugrąžinant matėme, kad savininkai juos nuplauna švariu vandeniu ir net sutepa alyva, tad labai tikiuosi, kad tie dviračiai vėliau nesurūdijo ir toliau važiuoja. Viskas čia per tuos flamingus, jei ką.

...

Komentarai

  1. mes pernai irgi planavom tą Camargue aplankyti, nes labai viliojo flamingai, bet nesuspėjom, maršrutas kiek anksčiau užsierietė atgal į žemyną... Bet dar važiuosim kada nors iki flamingų...

    Tegko stebėti pasibaigusią koridą Arles miestelyje, tai vat ten irgi buvo ispanų pasmeigtas tas jautukas... nors vietinės turistinės lentelės pasakojo, kad tradicinis Arles yra tavo aprašytas "bėgimas su jaučiu". Čia bent jau sąžininga :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Žinok, labai rekomenduočiau ten ilgiau pasibūti. Man mes buvome per trumpai. Aš ten ramiai kokioms trims dienoms pasilikčiau. Aišku, jei nelytų. Bet ten man nepaprastai patiko.

    P.s. Jautuko gaila... Aš manau daug geriau jau ten bandyti jiems visokius kaspinus ir rozetes nuo ragų nuiminėti, nei koridoje subadyti....

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va, va, pritariu dėl jautukų. Gi dailūs.

      Et, man atrodo, kad vasara be Prancūzijos - ne vasara. Bet šiais metais teks keliauti kur nors arčiau - kokiam Karaliaušiuj ar Baltarusijoj maklinėti. Žinai, gi ten visokie pirmininkavimai ES ir pan. didingi dalykai...

      Panaikinti
    2. Man irgi Prancūzijos - vasariškai šiltos- nematyti. Belieka viltis, kad šilumo per vasarą nusės LT. :)

      O dėl didingų dalykų, tai žinai gi, vardan Tos... ko nepadarysi. :)

      Panaikinti
  3. Mes irgi buvom pernai savo turo po Provansa metu. Bet kazkaip nesugalvojom issinuomoti dviraciu, o vazinejom masina ir aisku nuo kelio nelabai ka pamatem. Dar buvom isedi i toki traukinuka, kuris priveze truputeli arciau tu flamingu. Labai smagu ju tiek daug vienoj vietoj pamatyti. :) As dar tikejausi laukiniu arkliu kaimeniu apie kurias buvau skaiciusi, bet deja ju taip ir nematem. :(

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aha, gyvulių kaimenių mes matėm pakeliui per autobuso langą, bet tos kaimenės tokios "prijaukintos" pasirodė, įdomiau būtų buvę platesniuose laukuose ir ne per langą tuos arklius ir bulius pamatyti. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)