Pasakojimai nuo sofos: Portas - meilė be konkurencijos Portugalijoje (II)

...
Pats metas ir vėl prisiminti, koks Porto gražus.


Tokį vat tokį panoraminį senamiesčio stogų ir upės vaizdą išvydome nuo apžvalgos aikštelės – Terreiro da Sé. O iš ten laipteliais (escadas do Barredo) nusileidę žemyn jau ne taip toli ir nuo garsiojo Ribeira kvartalo atsidūrėme. Tiesa, leistis vienai ten gal nebūtų buvę jauku, nes žmonių aplink ne itin daug buvo, bet su kompanija, tai visai gerai, nes šiaip tai gatvelės ten siauros ir romantiškai apšiurusios, žodžiu, ir fainos.


Taigi, Ribeira kvartalas (Cais da Ribeira, kas lietuviškai skambėtų panašiai į paupio kvartalą) palei Douro upę yra istorinis Porto centras. Kiek apgriuvę, kiek apšiurę, bet spalvingi pastatai. Viduramžius menančios gatvelės. Upėje besisupuojantys tradiciniai laivukai. 


Na, sudėjus visa tai gauname UNESCO paveldą. Dar pridėkime suvenyrų parduotuvėles. Kavinukes bei restoranus. Turistus. Vietinius įsimylėjėlius. Ir gauname vietą, traukiančią kaip magnetas.


Bebūnant Ribeira kvartale puikiai pasimato didžiulis eifelinis tiltas per upę. Eifeliniu ir vėl mes patys pakrikštijome, nes tik pamačius jis mums iš karto priminė Paryžiaus Eifelio bokštą.
 

Ir visai nekeista, nes jį projektavo anksčiau kartu su Aleksandru Gustavu Eifeliu (Alexandre Gustave Eiffel; tas ir pastatė Eifelio bokštą) dirbęs Teofilis Seirigas (Téophile Seyrig). Jie abu kartu Porte 1876m. pastatė netoliese esantį Marijos Pijos (Ponte Maria Pia) tiltą, na o Liudviko I-ojo tiltą (Ponte Luís I), t.y. mūsiškai – eifelinį, per 1881-1886 m. T.Seirigas statė vienas.


Tiltas toks visai netrumpas - 353m ilgio ir siekia 60m aukštį virš upės. Dabar viršumi važiuoja metro ir gali eiti pėstieji, o apačia skirta mašinoms ir taip pat pėstiesiems. Juo pereiti labai verta, nes taip patenki į Vila Nova de Gaia pusę, iš kurios, visų pirma, atsiveria nuostabūs vaizdai tiek į tiltą, tiek į Ribeira kvartalą. O visų antra, ten yra daugybė portveino rūsių-sandėlių-parduotuvių, kur galima ne tik degustuoti šį vyną (Vinho do Porto, o lietuviškai tai būtų portveinas), bet ir sudalyvauti ekskursijose, nes tose vyninėse vynas laikomas ir sendinamas.


Mums su ta portveino degustacija įdomiai gavosi. Perėjome vakare eifelinio tilto apačia į kitą pusę tikėdamiesi pasibūti ir padegustuoti portveino vyninėse-parduotuvėse-muziejuose, o jie, pasiutėliai, nei vienas nebeveikia. Šeštą valandą vakaro! Tai palikom šią pramogą kitos dienos rytui. Bet negi liksi tuščiomis, tai susiradę kavinę vis tiek užsisakėm 20 metų senumo porto paragavimui. Ir nenusivylėme, nes tasai buvo labai skanus, nors ir saldus. Šiaip jau saldžių vynų nemėgstu visiškai, bet va tas senutėlis mano gomuriui visai patiko.

Po tokio pusiau vykusio, pusiau nelabai vyno degustavimo, dar pasivaikščioję mieste bandėme paieškoti outinimo vietų, visgi buvo Helovyno vakaras, bet mes greičiausiai atėjome per anksti, portugalai dar tik dabinosi, tuo tarpu mūsų akys eilinį sykį jau merkėsi, tad per daug ir nemaklinėjome, dzin tas helovynas, geriau pamiegoti. O kitą rytą iš pačių ankstybių nulėkėme degustuot porto. Nes kažkaip ne lygis taip ir neapsilankyt vienoje tokių degustacijų. Išvakarėse nusižiūrėtame "Sandeman" mums tinkamu laiku ir reikiama kalba degustacijų nevyko, tai pasukome į "Calem".


Man buvo kažkaip drovu iš pat ryto, tai yra, 10 valandą, tarsi kokiai alkoholikei braižytis palei vyninės duris, bet kitokio pasirinkimo nebeturėjome - laiko iki išvykstančio autobuso į kitą miestą buvo likę visiškai nedaug. Na, bet padrąsino, kai eidami į "Calem" vyninės (gyvuojanti nuo 1859 m., bet atvira turistams tik nuo 1960 m.) vidų susitikome dar keturis žmones – o, ne mes vieni tokie! Ir juokingiausia buvo, kai pamatėme, kad tie ankstyvi degustatoriai yra ne kas kitas kaip lietuviai. Paplepėję išsiaiškinome, kad šie kauniečiai taip pat keliavo po Portugaliją ir taip pat turėjo greitai išvažiuoti, tad rytinė degustacija ir jiems buvo paskutinis šansas.

Tad susirinkus nedidelei norinčiųjų degustuoti potveiną dešimtą ryto grupelei vyninės berniokas pravedė kokių 40 minučių ekskursiją po vyninę ir papasakojo apie porto rūšis: auksinį (tawny), raudoną (ruby), baltą (branco) bei vintažinį (vintage). Ai, dar ir apie 20 metų senumo porto ypatybes bei specifiką. O tada dar turėjom progos paragauti raudono ir balto portveino. Tapo labai labai labai saldu.


Kad nebūtų taip saldu, galima apsilankyti „didingoje“ kavinėje – „Majestic Cafe“, kurioje karaliauja ne tik maistas bei gėrimai, bet ir art nouveu stilius. Išties labai įspūdinga kavinė, tiek žiūrint iš išorės, tiek iš vidaus. Ir net durininkas ten yra. Tiesa, nepigu, bet kavos ar arbatos puodelis vertas savo kainos vien dėl šios kavinės atmosferos. Tokių bet kur nerasi. ir dar sako kad sekmadienio popietėmis ten gyvai groja pianinu - mums lankantis leido įrašus.


Ši istorinė kavinė įtraukta į gražiausių Europos kavinių sąrašus. Kai tik ji atsidarė, 1921 m., vadinosi „Elitas“, bet greitai buvo pervadinta „Majestic“. Joje mėgo rinktis ir menininkai, ir politikai. Aišku, buvo metas, kai kavinė patyrė nuosmukį, bet po 1992 m. ji vėl ėmė atsigauti, buvo renovuota ir dabar sėkmingai gyvuoja.


Dar viena art nouveau dvasia alsuojanti vieta Porto mieste yra Lello knygynas (Livraria Lello). Tiesa, jo fasade galima rasti ir neogotikos pėdsakų. Knygyno viduje, žinoma, negalima fotkinti, bet aš ne iš karto pamačiau ženklą, tai dar nežinodama papyškinau, ups.


Ir nors Porto centre milijonas vietų, kur įdomu apsilankyti, tačiau visai verta ištrūkti iš senamiesčio ir pavažiuoti toliau, kad ir apžiūrėti "Muzikos namus" (Casa da Música) – modernią koncertų salę (deja, jai mes pritrūkome laiko) arba pasivaikščioti palei upę ten, kur ji įteka į Atlanto vandenyną (šitaip mes ir padarėme).

Pakeliui praėjome tingiai besisupuojančias žvejų valteles, gaujas kirų ir galiausiai pasiekėme vietą, kur Douro įsilieja į Atlantą.


Kadangi pakrantė buvo graži ir sutvarkyta, tai vis prisėsdami kavos ar pietų ėjome ir ėjome palei ją, niekaip negalėdami pasisotinti vandens vaizdais. Be to, man visada labai smagu pasibūti prie tokio didelio vandens telkinio kaip kad Atlantas.


Aš eilinį sykį prisirankiojau kriauklelių, Vilmantas apsitaškė, o paskui, žiū, dar vieną jūros išmestą butelį su laišku suradome. Deja, išlupę popieriuką šįkart jame rišlaus teksto nepamatėme, o tik kažkokią vaikišką keverzonę.


Šitas Foz kvartalas, kuriame vaikščiojome palei upę, pasirodė labai tvarkingas ir naujas, tikras kontrastas senamiesčio apšiurimui. Tai va, jei būsite Porto mieste ir neturėsite laiko išlįsti toliau senamiesčio, tai neįsivaizduokit, kad visas miestas toks kaip senamiestis. Toli gražu.

Aha, na tai mes džiaugdamiesi laikinu nelijimu ta pakrante ėjome kol priėjome XVII a. fortą (Castelo do Queijo). Gal ir nevertėjo eiti į jo vidų, nes nieko ten nebuvo, tačiau vis tiek užsukom. Ir iš jo viršaus dar įmetėm po monetą į vandenį, kad sugrįžtume į Porto. Tikiuosi, kad taip ir bus.

...

Komentarai

  1. nerealu... ir aš norėčiau ten pabūti :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. jei labai norėsi, tai ir anksčiau ar vėliau pabūsi; na, čia toks mano pranašingas linkėjimas :)

      Panaikinti
  2. Ech...Porto...buvau 2 kartus...bet važiuočiau 3 net negalvodama.Super !!! Ir butelį portveino dar turiu iš paskutinės kelionės..priminei..reiks padegustuot ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš irgi važiuočiau negalvodama. :) Bet dabar tai jau tu man priminei, kad reikia kokia nors proga išragauti dar iš kelionės parsitemptą potveiną :)

      Panaikinti
  3. Kaip gražu, kaip gražu.... jau ruošėmės gal du kartus ir vis neišsiruošiam :(

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Važiuokit, važiuokit, būtinai važiuokit. :) Trečią kartą gal jau pavyks. ;)

      Panaikinti
  4. Poryt važiuojam:) Ju noriu labai portveino.
    Zita

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)