Pasakojimai nuo sofos: vieta, kur baigiasi žemė, prasideda jūra ir t.t.

...

Suvilioti Lisabonos saulės nusprendėme sprukti iš miesto ir apsilankyti Sintros apylinkėse. Sintra buvo Portugalijos karalių ir aukštuomenės mėgstama vieta (kuo mes prastesni???), o dabar yra įtraukta į UNESCO kultūrinių kraštovaizdžių sąrašą. Nuo Lisabonos iki Sintros tik kokios 40 minučių traukiniu. Visgi mes Sintroje neužsibuvome ir persėdę į autobusą dar kokį pusvalandį (18 km) dardėjome labai (labai, labai) siaurais ir vingiuotais keliukais iki Cabo da Roca (Uolos kyšulio).


Kas tai yra per vieta? Na, jei tikėti perskaityta informacija, tai Cabo da Roca (priklausiantis Sintra-Cascais gamtos parkui) yra vakariausias žemyninės Europos taškas, apie kurį senais laikais portugalų poetas Luís de Camões rašė, kad tai yra vieta, „kur baigiasi žemė ir prasideda jūra“ (Onde a terra se acaba e o mar começa). Ten esančios uolos kyla kokius 100 m virš jūros lygio, matosi įvairūs uolų dariniai, maži akmenuoti pliažai bei Atlanto vandenynas, todėl iš viršaus atsiveria labai gražus vaizdas (kuris man kažkiek priminė Airijos pakrantes).


Kitas klausimas, o kuriems galams ten trenktis, ką ten galima pamatyti? Na, be mano minėto uolų ir jūros grožio (o tai yra viena esminių priežasčių ten apsilankyti), Cabo da Roca dar galima rasti žalias kalveles, švyturį bei paminklą-kryžių. Ant jo yra lentelė, kurioje įrašyta tiksli Cabo da Roca geografinė padėtis.


Švyturys iš tolo atrodo labai gražiai – toks baltai raudonai dryžuotas, bet... Kadangi jis nestovi lyg vienišas vilkas, kaip kad aš įsivaizdavau, o yra apstatytas visokiais ten neaukštais pastatais, tai vaizdas iš arti yra šiek tiek nuviliantis. Bet iš tolėliau - labai gražu.


Na, o dėl vėjo ir jo atnešamo sūraus jūros vandens aplink esančios kalvelės yra apaugusios labai žema augmenija, kurios didžiają dalį sudaro invazinis (o tai reiškia, išstūmęs kitas šios vietovės augalijos rūšis) augalas, lietuviškai keistai skambančiu pavadinimu „valgomasis svaidulis“ (Carpobrotus edulis). Negali sakyti, kad jis koks nors negražus, tačiau keistokai žiūrisi ištįsai juo pasidengę plotai.


Ir nors mums išlipus iš autobuso Cabo da Roca buvo ganėtinai vėjuota ir vėsu, tačiau švietė saulė, todėl mes maloniai grožėjomės vandens platybėmis, uolėtais skardžiais ir krantais. Na, bet kiek ilgai tuo galima užsiimti? Išankstinis mūsų planas buvo pavaikštinėti (pahaikinti) palei skardį, nes mūsų supratimu, būtent ten "normalus" haikinimo takelis ir turėtų būti. Bet realybė pasirodė kitokia – jis ėjo viduriu kalvų. Tai koks čia malonumas taip eiti 10 km???


Todėl nusprendėme geriau pabandyti nusileisti iki iš viršaus matomo "pliažniko" – tokio nediduko smėliu ir akmenimis padengto plotelio. Atrodė, kad šitai mums tikrai pavyks, nors ir statoka, tačiau kažkur pusiaukelėje pasiekėme aklagatvį – vietą, iš kurios nelabai aišku, kaip toliau eiti. Vilmantas kiek patyrinėjęs nustatė, kad iš esmės galima leistis toliau, gal kiek rizikinga, bet įmanoma. Man buvo kiek neramu, kad nusileidus (kažkaip) gali būti sunkoka užsiropšti atgal, o ir, neslėpsiu, geltonų kelnių pagailo, todėl nusprendėme nebandyti savo laimės ir priešpiečiams apsistoti ten, kur esame. Vis tiek gražus vaizdas buvo garantuotas.


Žinoma, kad po sumuštinių, o ir šiaip, kilti atgalios į viršų buvo gerokai sunkiau. O pagaliau užlipus mus pasitiko žvarbus vėjas, todėl tiesiu taikymu sprukome į vienintelę vietą, kur galima sušilti; tai aišku, kad į kavinę, kurioje ir leidome laiką laukdami atgalinio autobuso.


Sulaukę autobuso grįžome atgal į Sintrą, vėl persėdome į kitą autobusą ir pasiekėme ant vieno Sintra-Cascais gamtos parko teritorijai priklausančių kalnų – Monte da Pena – viršūnės esančius Pena rūmus (Palácio Nacional da Pena). Per tą laiką dangus spėjo apsiniaukti ir neilgai trukus prasidėjo lietus. Pena rūmai apsupti didžiulio parko – didelių dideliausi medžiai, apsamanoję akmenys. Bet kai lyja, tai viso to grožio paprasčiausiai neįvertini. Teko kuo greičiau sprukti į pilies vidų ir apžiūrinėti josios "turtus" viliantis, kad lietus greitai praeis.


Rūmai pastatyti seno vienuolyno, priklausiusio šv. Jeronimo brolijai, vietoje ir priskiriami XIX a. Portugalijos romantizmo laikotarpiui, man pasirodė tokie keistoki – iš dalies nusaldinti, iš dalies – piliški, o iš dalies – kažkokie salvadordališki. XIX a. vienas portugalų karalių, toksai Ferdinandas II, kuriam labai patiko Sintra, nusprendė nusipirkti Didžiojo Lisabonos žemės drebėjimo 1755 m. suniokotą vienuolyną (nors jo koplyčia išlikusi iki šiol) ir jo vietoje pastatyti karališkajai šeimai rūmus, kuriuose susiliejo neogotikinis, neomanuelinis, neoislamiškas ir neorenesansinis stiliai. Hmmm, kai šitai sužinojau, tapo aiškiau, kodėl tie rūmai man tokie keisti atrodė – ko norėti, kada šitiek stilių suplakama į vieną.


Ir žinoma, kad Pena rūmai laikomi svarbiu XIX a. romantizmo stiliaus pavyzdžiu, yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašus bei laikomi vienu iš 7 Portugalijos „stebuklų“. Šie rūmai nėra vien tik turistinis objektas, juose iki šiol vyksta Prezidento ar kitų aukštų pareigūnų rengiami priėmimai ir pan.


Rūmų vidus vis dar išdekoruotas pagal juose gyvenusių karalių ir karalienių skonį. Krito į akis tai, kad eksponuojami baldai labai nedideli, matyt, tų laikų valdovai ir jų svečiai labai jau neaukšti buvo. Mums visai patiko virtuvės bei miegamųjų ekspozicijos, tačiau fotografijų neturiu, nes fotografuoti viduje negalima. Kam smalsu – pasižvalgykite čia. Nepamatėme ir pagrindinio svečių (arba, anot manęs, balių) kambario didingumo, nes jis mūsų lankymosi metu buvo restauruojamas. Tos restauracijos didelė bėda, jei keliauji neturistinio sezono metu.


Išėję iš pilies pataikėme tiesiai į ūkanas arba rūką, nežinau, kaip čia tiksliau išsireiškus.


Bet už tai nebelijo, todėl per parką (gražiu oru būtų fantastika jame paklaidžioti ir net būčiau ne prieš truputėlį jame pasiklysti) pabandėme nusigauti iki vadinamosios Maurų pilies (Castelo dos Mouros), kurią savo laiku irgi buvo nusipirkęs Ferdinandas II.


Viskas prasidėjo nuo to, kad kadaise šiose vietovėse gyveno maurai, bet XII a. pirmasis Portugalijos karalius Alfonsas Henrikas užgrobė Maurų pilį ir po to ji tapo svarbiu objektu tolesniuose karuose bei Sintros gynyboje. Vėliau jos reikšmė sumažėjo, milijoną kartų mano pasakojimuose minėtas žemės drebėjimas irgi prisidėjo prie pilies griūties, ir kada Ferdinandas II nusipirko šią pilį, vienas jo padarytų darbų buvo aptvarkyti aplinką ir restauruoti išlikusias gynybines sienas.


Matyt, toji restauracija tęsiasi iki šiol, nes mūsų lankymosi metu Maurų pilyje irgi intensyviai vyko restauracijos darbai. Išties, tai pačios pilies nelabai ir likę, tik ilga gynybinė siena su bokšteliuose plevėsuojančiomis vėliavomis. Tačiau buvo kur palypėti ir net padusti, o kai kam pasilakstyti nuo vieno bokštelio į kitą.


Bet tikrai nepasigailėjau, kad lipau, nes nuo tų sienų atsivėrė labai gražūs vaizdai į Sintros apylinkes bei rūke paskendusius Pena rūmus. Atrodo, ilgai neužtrukome, bet išėjome iš tos "pilies" vos ne paskutiniai, jau beveik užrakinant vartus.

...

Komentarai

  1. Labai gražu ir įkvepia :) Gražios nuotraukos. Aš vat vis galvoju, kaip tu atsimeni tas visas istorines smulkmenas?Man tokių vietų lankymas - tai tik grožis, o jau istorijai galvos visiškai neturiu....
    Vilioja tokia kelionė :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū :)
      Tikrai mano galva ne enciklopedija ir visų tų faktų nesinešioju joje, o universitetinių sesijų dėka išsiugdžiau "nuostabią" savybę viską, ką išmokus ar sužinojus, greitai pamiršti - atlaisvinti vietą, tai jeigu nepasirinkčiau visokių brošiūrų ar nepasitikrinčiau kai kurių detalių internete etc., tai tikrai neprisiminčiau. Be to, kai ką keliaudama užsirašau- įspūdžius visokius, nutikimus, iš kurių ne viskas pasiekia blogą.

      Panaikinti
    2. a ja ja jai - reikia lavinti atmintį :)

      Panaikinti
    3. reikia lavinti, reikia, bet taip tingisi :)

      Panaikinti
  2. Super ;] Labai įdomu skaityti ir Portugaliją prisiminti - pačiam vis nėra laiko visas istorines detales susirasti, tad tavo, Neringa, blogas labai į naudą ;]


    Simas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Simai, malonu, kad užsuki.
      Nors tu pats tai daug žinai, nesakyk, vis dar prisimenu tavo pasakojimą apie Tenerifę - labai pravertė mums tada. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)