Pabambėjimai nuo sofos: apie pasaulio pabaigą ir Mažinot liniją

...
Jau metas pašnekėti apie pasaulio pabaigą, ane?

Pagal klaidžiojančias Majų kalendoriaus interpretacijas, tai ji visai ne už kalnų - gruodžio 21 dieną. Netgi protingieji NASA mokslininkai ta tema pasisakė autoritetingai pareikšdami, kad visa tai yra absoliuti nesąmonė. Kaip bebūtų, tačiau bijantys pasaulio pabaigos ir norintys palikti kokią nors žymę apie savo egzistavimą turėtų tuoj pat sukrusti ir imtis darbo.


Štai ne taip seniai perskaičiau laikraštyje, kad Édilivre leidykla pateikė keletą „Pasaulio pabaigos“ pasiūlymų: kiekvienas sumokėjęs tam tikrą sumą eurų gali publikuoti savo memuarus ir juos paslėpti viename Mažinot linijos bunkerių (Maginot ligne). Tokiam tikslui leidykla netgi įsigijo vieną jų  – nediduką, tik 25 kvadratinių metrų – Prancūzijos Elzaso regione (Alsace).

Vienas jų pasiūlymų vadinasi „Amžinybė“ ir tekainuoja 6666 eurus. :) Už šią sumą tūlo piliečio memuarai bus publikuoti popierine ir elektronine formomis ir po vieną jų kopiją bus palikta minėtame bunkeryje. Pasirinkus kitą jų pasiūlymą – „Nemirtingumas“ – už 9999 eurus, tamstų atsiminimai bei biografija būtų ne tik publikuoti popierine ir elektronine formomis, bet prieš tai būtų atidžiai suredaguoti profesionalaus darbuotojo. Leidėjai sako, kad daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių iš viso pasaulio jau susidomėjo šiuo pasiūlymu. O jūs ne tarp jų?


Na, o aš ta proga prisiminiau mūsų su draugais ypatingai lietingo sekmadienio išvyką į Mažinot linijos bunkerius Prancūzijos apylinkėse netoli Liuksemburgo. Dar nebuvo pasaulio pabaigos, tačiau vis tiek lijo beprotiškai. Paguoda tik tokia, kad įlindus į bunkerio vidų lietaus kaip ir nejutome (tik žinojome, kad jis ten, viršuje). Tačiau, turiu pastebėti, kad per tą poros ar net poros su puse valandų vizitą klausant gido pasakojimo gerokai sušalome, o jau atrodė, kad visi buvome šiltai apsirengę ir tinkamai pasiruošę šiam vizitui, todėl mašinoje palikti karštos arbatos termosai po visko atrodė tarsi išganymas.


Per visą Mažinot liniją išdėstyta 142 įtvirtinimai-tvirtovės (nežinau, kaip gražiai išversti "ouvrage" ir nepameluoti, jei žinot, paprotinkit mane), 352 kazematai, 78 slėptuvės, 17 stebėjimo punktų ir apie 5000 fortų. Mes konkrečiai buvome Hackenberg'o įtvirtinime-tvirtovėje (ouvrage du Hackenberg), bet atvirų apsilankymui yra ir daugiau, pvz. Four-à-Chaux ir Schoenenbourg. Įtvirtinimai-tvirtovės yra betoninės, jų sienos net iki 3,5 metrų storio, skirtingos patalpos prireikus galėjo būti atskirtos storomis sandariomis durimis.


Aplinkui įvairius gynybinius objektus išdėlioti nepasislepiantys (cloches GFM) ir pasislepiantys (tourelle de mitrailleuses) stebėjimo-mašininio šaudymo bokšteliai. Turėjo jie ir prieštankinių ginklų, ir tankų, ir dar visokiausių ten ginklų.


Bunkerių viduje ištiesti bėgiai, kad traukinukais būtų galima greitai ir lengvai pergabenti žmones, įrangą, amuniciją, maistą, atliekas etc. Kam įdomiau smulkiau sužinoti apie gynybinių linijos punktų išdėstymą pasiskaitykite čia arba čia. Mums irgi nuskilo laimė pavažiuoti tuo traukinuku - kol vėjui švilpiant pro ausis atvažiavome į vietą, visai suledėjome.


Dabar dalyje šių patalpų įrengtas muziejus, kur lydint gidui galima pamatyti, kaip kariai tuose įtvirtinimuose gyveno – kur miegojo, kur valgė, kur buvo įrengtos techninės – vandens filtravimo, oro valymo, elektros gamybos etc. – patalpos, kur buvo išdėlioti ginklai ir netgi kaip jie veikė. Aišku, yra ir tipiškų muziejinių ekspozicijų  su muliažais, ginklų bei uniformų kolekcijomis.


1040 kareivių ir 43 karininkai gyveno Hackenberg'o įtvirtinime tvirtovėje. Kas benutiktų, nenorėčiau būti priversta tokiame niūriame ir šaltame bunkeryje (arba panašaus tipo, tik paprastesniame Gibraltaro gynybiniame įtvirtinime) leisti dienas. Užjaučiu tuos kareivukus. Bet pasižvalgyti po tuos kazematus išties įdomu.


Jei ne Vilmantas, turbūt ir aš nebūčiau nieko žinojusi apie Mažinot liniją, todėl labai trumpai parašysiu, kas tai per žvėris. 1920-1930 metais prancūzai pasistatė gynybinę fortifikacinę liniją palei savo sienas su Belgija, Liuksemburgu, Italija, Šveicarija ir Vokietija. Ne visa toji linija vadinama Mažinot, o tik jos dalis, skirta gynybai nuo vokiečių Šiaurės rytų fronte.


Gynybinis, statiškas kariavimas to meto prancūzų buvo laikomas sėkmės garantu. Todėl šios gynybinės fortifikacijos turėjo suteikti prancūzų kariams laiko mobilizuotis prasidėjus netikėtai atakai ir greitai įžengti į Belgiją siekiant pasipriešinti Vokietijos armijai. Mažinot linija buvo laikoma genialiu sumanymu, kuris padės atsilaikyti prieš invaziją iš rytų (iš Vokietijos), o pavadinta ji tuomečio prancūzų karo ministro André Maginot vardu (pradinė tokios gynybinės sistemos idėja, kuriai labai priešinosi generolas Charles de Gaulle, priklauso prancūzų maršalui Joseph Joffre).


Ir kaip kad dažnai būna, nors galvota, kad ši gynybinė linija bus nepažeidžiama, tačiau naudos iš jos beveik nebuvo jokios. Nors ši gynybinė sistema sulaikė tiesioginę vokiečių ataką, tačiau strategiškai ji buvo visiškai neefektyvi, nes Vokietijos armija įsiveržė per Belgiją, nugalėjo prancūzų karius ir per 6 savaites užėmė Prancūziją. Ir kas dar juokingiau, tai kad vokiečiai (nuo kurių gintis ji ir buvo skirta) Mažinot linijos įtvirtinimais pasinaudojo labiau nei prancūzai, na, bent jau Hackenberg‘o įtvirtinimais. Todėl dabar pavadinimas „Mažinot linija“ yra ir nuoroda į visiškai nepasiteisinusį bei naudos neatnešusį, tačiau daug lėšų pareikalavusį, sprendimą.
...

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)