My cosy sofa

... Kaip jau rašiau , Faro mus pasitiko lietumi, tad pirmą vakarą leidome žiūrėdami portugališkus kanalus tokiame tarpiniame variante tarp hostelio ir BB (net nežinau, kaip pavadinti), valdomame diedoko prasegiotais marškiniais. Beje, portugalų televizija turi labai gerą savybę – filmus jie rodo originalo kalba. Tai va, žiūrėjome ją ir įsikalbinėjome sau, kad rytoj tai jau tikrai nelis. O jeigu ir lis, tai vis nedaug. Tik trupučiuką. O... o... o jeigu ir daugiau, tai mes Faro vis tiek rasime (tikėkimės) milijoną dalykų, ką veikti. Pozityvus mąstymas dabar tai vadinasi. Jeigu bandyčiau trumpai nusakyti, koks bendras įspūdis liko apie šį miestą, tai sakyčiau, kad Faro mums pasirodė labai nušiuręs. Šį žodį bei frazę "nieko ypatingo" kalbant apie Faro girdėjau ir anksčiau, bet juk niekad negali žinoti, kartais nušiurimas gali būti gražus kaip kad, pvz., Provanso apšiurimas. Bet Faro apšiuręs ne taip, kaip Provansas , ir net labiau nei Kaunas aplink Savanorių prospektą Ža...

... Žinot tą jausmą, kada kai neturi arba negali, tai labai norisi, nors jei galėtum ar turėtum, tai gal ir neatrodytų tai taip svarbu. Tatai nutiko ir man: vasaros viduryje pradėjusi dirbti naujame darbe sužinojau, kad pirmus tris mėnesius atostogų negaliu turėti. Ai, kas čia tokio, kai pagalvoji, juk prieš tai pusmetį nedirbau, tai prisiilsėjau, prisitingėjau ir prisilaksčiau. Ir apskritai, kas jau čia tie trys mėnesiai. Bet... Praėjus pirmai "kojų apšilimo" naujame darbe stadijai, staiga ėmiau jausti, kad, ohoho, trys mėnesiai - tai ne juokas, o visai ilgas tarpas, kai kiekviena diena atrodo vis ilgesnė ir pilkesnė, ir lietingesnė, ir pan. Tad paskaičiavusi, kada jau man baigiasi "negalėjimo atostogauti" stadija, ėmiausi Vilmantui zyzti, kaip mums reikia kažkur-nors-betkur išvažiuoti. Kur nors netoli, t.y. Europos ribose, tačiau kur galima tikėtis kiek šiltesnių orų ir daugiau saulės. Kadangi pernai metais panašiu metu keliavome po Ispaniją , tai šiam...