Pasakojimai nuo sofos: du neatskiriami žodžiai - Gaudi ir Barselona. Ir dar šis bei tas.

...

Be abejo, tai netiesa. Juos galima atskirti. Bet ar verta?

Taigi jei Figueres siejama su S.Dali, tai Barselona neatskiriama nuo Antoni Gaudi. Negaliu vienareikšmiškai vertinti šio menininko, bet jis užsitarnavo mano didžiausią pagarbą, kai apsilankėme Sagrada Familia bažnyčioje. Nesakau, kad bažnyčios eksterjeras neįspūdingas, bet mane pavergė būtent bažnyčios vidus. Mes atėjome dar prieš sutemstant ir tai, sakyčiau, buvo genialiausias sprendimas. Nes, priešingai nei dažnai būna, bažnyčios vidus dienos šviesioje man buvo milijoną kartų gražesnis nei sutemus ir įsijungus apšvietimui.

Pasijutau tarsi patekusi į pasaką kaip, pvz. į kokią nors Žiedų valdovo elfų karalystę. Bažnyčios vidus buvo toks priešingas tipiškam (nors ir gražiam, nieko nesakau) bažnytiniam interjerui. Tad nežinau kiek sėdėjau atkraginus galvą į lubas bandydama sugerti viską, ką matau.

Ir toks jausmas, kad vis tiek ne viską pamačiau, kad kažką praleidau. Ir vėl norisi ten apsilankyti.

Nėra čia daug ką kalbėti, tą vidų BŪTINA pamatyti. Nors ir mūsų lankymosi metu bažnyčios vidus dar nebuvo pilnai užbaigtas, tai nežinau, kaip atrodys galutinis variantas. Bet gal nebus prasčiau, a? :)

Tai va, Sagrada Familia išties yra Gaudi šedevras, tikrai nebijau pavartoti šio žodžio. Be to bažnyčios rūsyje veikiančiame muziejuje galima buvo pamatyti, kaip vyko Sagrada Familia statybos, kokius gamtos elementus Gaudi bandė atkartoti savo darbuose etc.

Bet užtai Gaudi projektuotas parkas (taip, taip, tas pats, kuris į trauktas į UNESCO paveldo sąrašus) man tapo didžiausiu nusivylimu. Ir tai labai keista, nes iš savo pirmojo apsilankymo Barselonoje šį parką prisiminiau kaip labai gražų...

Tuo tarpu apsilankius dabar, na, nežinau, tikrai kažkas paslėpė manuosius rožinius turisto akinius, nes Güell parkas pasirodė toks labai šiaip sau. Toks labai nieko įspūdingo. Toks „o ko mes čia atvažiavome?“. Trumpai tariant, Güell buvo labai netikėtas nusivylimas. Kaip ir tame parke esantis mažutėlis Gaudi namas-muziejus, kuriame apsilankę irgi nelabai supratome, ko ten vertėjo eiti.

Nors va gi, štai gi, ogi apsilankyti Gaudi projektuotame pasiturinčių buržua name-dvare Palau Güell tikrai vertėjo. Įdomūs architektūriniai sprendimai, įspūdingos lubos, gaudiškas banguotas stogas su plytelėmis puoštais kaminais-grybukais.

Palau Güell laikas beveik neprailgo. O kai vaikštai su audiogidais, tai visai užtrunki.

Bet link lankymosi pabaigos būtent tie audiogidai viską ir sugadino, nes jų besiklausant vis tiek ateina laikas, kai pradedi žiovauti... žiovauti... žiovauti... :)

Bet šiaip Gaudi yra gražu, originalu ir įdomu. Tikrai. :)

Ir dar turėčiau pasakyti, kad Barselona labai graži sutemus.

Kaip tik tamsoje vaikštinėjome po la Ciutadella parką, nes atseit ieškojome mamuto. Radome ne tik mamutą, bet ir nedidelėje apvalioje estradoje žibintų šviesoje stepą bešokančią porelę. Toks jausmas, kad jie nieko aplink nematė negirdėjo, o buvo pasinėrę į tarpusavio dialogą per stepo žingsnelius. Kuo ne romantika?

Na ir dar vienas dalykas, nustebinęs Barselonoje, tai Temple Expiatori del Sagrat Cor bažnyčios ir seniausio Barselonoje atrakcionų parko (Parc d'Atraccions del Tibidabo) kaimynystė ant Tibidabo kalno. Tokios keistenybės dar neteko matyti - per bažnyčios šventorių gali patekti tiesiai į karuseles (kai kurios karuselės mena net XX a. pradžią). Mes tai šioje vietoje buvome ryte, kai lunaparkas dar tik atsidarinėjo, todėl buvo tylu, bet galima tik įsivaizduoti, kaip viskas atrodo įsidienojus ar vakare.

Turiu paminėti, kad nuo Tibidabo kalno atsiveria fantastiška Barselonos panorama. Gerai, kad nepatingėjome iki jo nusibelsti.

Na ir ką? Akivaizdu, kad Barselonoje gali rasti visko - ir ką įsivaizdavai, ir ko visiškai nesitikėjai. ;)
...