Pasakojimai nuo sofos: antras kartas nemeluoja? Londons. (I)

...
Su daugelio numylėtu Londonu mano santykis dviprasmiškas... Seniai seniai, kai studentavimo laikais skynėme Anglijos braškes, teko lankytis Londone. Prisimenu tokį bendrą įspūdį, kad man jame visai nepatiko, bei atskirus fragmentus – "koks mažas Big Beno bokštas", "kiek daug keistų žmonių", "koks gražus parkas", "kam reikalingi mėnesiniai bilietai į Natural History muziejų?", "durnesnio filmo nei Wild Wild West pažiūrėti Odeone turbūt negalėjom išsirinkti". Tik tiek. Bet galbūt tas bendras įspūdis ir per 3 mėnesius iki pasišlykštėjimo įgrisusios braškės nulėmė, kad dar ilgai po to manęs (kaip paaiškėjo, ir Vilmanto) ši kelionės kryptis visiškai nedomino.


Bet paskutiniu metu vis dažniau pagalvodavau apie Londoną.
       Londons,
                               Londons,
                                                       Londons...
Hmmm, galbūt jau išties pribrendau apsilankymui jame? Teliko menkniekis – įkalbėti Vilmantą, nes jis didelio noro vykti tenai vis dar nereiškė. Na, bet šiaip ar taip, vieną rugpjūčio vidurio savaitgalių mes atsidūrėme ne kur kitur, o Londone. Kaip tik  vos prieš keletą dienų buvo aprimusios riaušės, o oro prognozės tradiciškai irgi nieko nuostabaus nežadėjo.


Ankstus šeštadienio rytas Londone mus pasitiko...žinoma, purškiančiu lietumi. Tačiau, didžiam mūsų džiaugsmui, kol mes pasiekėme Viktorijos stotį, lietus baigėsi ir daugiau su šiuo nemaloniu reiškiniu susidurti neteko. Tai neabejotinai pagerino mūsų nuotaiką. Kadangi Londone esame buvę beveik neatmenamais laikais, nusprendėme pėsčiomis neskubant apeiti turistinius objektus ir "pasitikrinti", kaip jie atrodo; kažkokių specifinių ypatingų dalykų šįkart neieškojome.


Prie Bekingemo rūmų ankstų šeštadienio rytą jau rikiavosi didžiausia turistų minia, o bilietai buvo išparduoti net iki pirmadienio popietės. OK, vadinasi nepažiūrėsim, kaip tie karaliai gyvena. O vėliau dar paskaičiau, kad ten tuo metu buvo eksponuojama Keitės vestuvinė suknia bei kiti vestuviniai dalykėliai – gal todėl tie rūmai tokie apgulti atrodė. Ai, užteko pro tvorą pažiūrėti į gauruotakepurius sargybinius, budinčius prie rūmų. Apsilankysime kada nors kitą kartą.


Toliau patraukėme link Trafalgaro aikštės, bet kad pagrindinę gatvę ruošė lyg ir dviračių lenktynėms, tai mes pasirinkome pasivaikščiojimui St. James parką su visais jo gyventojais. Turi žavesio tie angliški parkai, nepaneigsi.


Kadangi vis dar buvome pilni jėgų, tai neskubėdami žingsniavome link Downing gatvės. Aišku, ji užtverta grotomis ir pas Ministrą Pirmininką taip lengvai nepateksi. Bet užtat pakeliui netyčiomis užtaikėme pamatyti į raitelių sargybos pasikeitimą (mes iš pradžių net nelabai supratome, kas čia vyksta, bet vėliau pasiskaitę turistų vadovą suvokėme, kad čia ohoho, koks turistams "žiūrėtinas" dalykas buvo).


Taip pamažu atpėdinom ir iki Vestminsterio abatijos. Nusprendėme, kad bent jau vieną "karališkąjį" objektą vertėtų apžiūrėti, ir sunkiai atsidusę stojome į eilę.


Gaila, aišku, man tos valandos, praleistos eilėje, bet per tą laiką bent jau įkišau nosį į gretimai esančią šv. Margaritos bažnytėlę. Nors josios išorė atrodė tokia "nieko ypatingo", bet vidus tikrai labai gražus. Dar labai patiko joje esančios "klūpėjimo pagalvėlės" (čia aš jas taip pavadinau). Visai siūlyčiau lietuviškose bažnyčiose jas įvesti. Tikras džiaugsmas keliams būtų. :)


Sumokėję mano akimis absurdišką sumą (16 ar 18 svarų – klaikuma) už galimybę pasivaikščioti po abatiją, šiaip ne taip į ją patekome. Kažkaip pražioplinau užrašą, kad negalima fotografuoti, tai todėl turiu keletą foto iš jos. Bet vėliau man anglas džentelmenas pasakė, kad čia fotografuoti negalima. OK, negalima, tai negalima, ne pasaulio pabaiga.

Aga, tai štai, abatijoje man patiko tik ta jos spalvota dalis su lempomis. O visa kita – taip vidutiniškai. Toje abatijoje tiek visko daug – kur nepažiūrėsi (ant grindų, sienoje, nišose), ten vis kapas ir kapas (pvz., įvairių Anglijos karalių ir karalienių, poetų, keliautojų) ar bent koks nors memorialinis paminklas svarbiems asmenims . Žodžiu, anot mūsų, Vestminsterio abatija ne kas kita, o vienas didelis sandėliukas. Gal skamba ne visai pagarbiai, bet jau toks tas įspūdis, tai ką dabar.


Po abatijos mūsų tikslas buvo "Londono akis" (aišku, prieš tai jau buvo atėjęs metas atsigaivinti anglišku alumi). Nežinau, ko mano durna galva tikėjosi iš tos panoraminės apžvalgos, bet kažko toookio. O kai ko labai tikiesi, tai dažniausiai šnipštas gaunasi. Voila.


Prieš lipdami į apžvalginę kapsulę pažiūrėjom kelių minučių 4D (ketvirtoji dimensija matyt buvo mūsų apipurškimas vandeniu bei padrabstymas sniegu) filmą iš serijos "koks nuostabus vaizdas iš to apžvalgos rato".


Apsukom mes tą apžvalgos ratą. Pasižiūrėjom į Londono panoramą iš viršaus – na, nieko ypatingo, tikrai. Geriausiai man atrodė žmogeliukai-skruzdėliukai apačioje. Galbūt saulėtą dieną vaizdas būtų kitoks. Arba gal verta keltis jau sutemus, kai Londone įsižiebia šviesos – tada turėtų būti gražu. Dar, įsivaizduoju, gražu galėtų būti, kai Londonas visas apsnigtas.


Tolesnis maršrutas vedė link Pikadilio aikštės su Eroso skulptūra. Tenai ir vėl mane pribloškė žmonių masė. Iš kur jų ten tiek daug??? O dar, sako, daug turistų atšaukė savo keliones išsigandę neramumų Londone. Esant Pikadilio aikštėje labai sunku tuo patikėti.


Bet šiaip ne taip tenai (durnesnės vietos susitikimui sugalvoti, matyt, negalėjome) susitikome su gera mūsų drauge Marija Andžela ir ta proga patraukėme link Soho. Nerealus man tas rajonėlis. Ir dėl žmonių, ir dėl savo pulso, ir dėl parduotuvėlių. Pvz., akis traukė erotinių prekių knygynai vos ne ant kiekvieno kampo. Taip pat su Marija Andžela užtikome visiškai nerealią batų parduotuvėlę (batų dauguma, mano akimis, tokie sunkiai nešiotini, bet labai spalvingi ir juokingi, tokie keliantys ūpą). O ko vertas Priscilos batelis, reklamuojantis transeksualų spektaklį.


Visgi Soho labiausiai norėjosi pasėdėti ir paplepėti angliškame bariuke. Kad vėliau netektų vaikytis baltų arklių, geriausia taktika yra pradėti vakarą būtent nuo baltų arklių, ar ne? Todėl ir pasirinkome „White Horse“ pub‘ą. O jau praalkę nusprendėme susirasti vietelę normaliai užkąsti. Ir čia nudegėme nagus. Ech.


Aš buvau radusi "Visit London" tinklalapyje tokį išreklamuotą Maroccan Gardens. Pagalvojome, kad kokio nors tokio maisto mes labiausiai ir norėtume. Susiradome tą restoraną, palankiai įvertinome jo vidų (kažkas tarp rytų ir Audrey Hepburn elegancijos), tačiau gavę meniu vos neapsivožėme. Tarp pagrindinių patiekalų – nieko, absoliučiai nieko, kas būtų bent kiek panašu į marokietišką-libanietišką-pakistanietišką-etc. maistą.

Klausiam padavėjo, tai kur čia jau tieji Maroko įkvėpti patiekalai. Oi, sako, tai čia tik užkandžiai prie gėrimų, o patiekalų nėra. Ups... Ką gi, išsirinkome jau tai, ką radome, bet viskas buvo taip labai ir labai nieko ypatingo. Tuo tarpu tik pasukę už kampo beveik nosimis įsirėmėme į sausakimšą būtent tokio maisto, kaip ir ieškojome, restoraną. Na, ar ne kiaulystė?


Bet nieko, kitoje vietoje nuoskaudą nuplovėme vynu ir nuvargę, bet patenkinti parsiradom į viešbučius. Reikėjo atgauti jėgas, nes laukė ilga sekmadienio diena ir milijonas planų. :)
 ...

Komentarai

  1. Na va kaip turistiškai jūs prasibėgot. Tokiu maršrutu vedžioju giminiečius ir draugus, kurie pas mane į Londoną užsuka. Kitu atveju į turistų apgultą centrą nekeliu kojos, bijau būt sumindyta. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. matos, kad labai smagiai praleidot laiką :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taip, taip pasibuvom smagiai, bet visiškai kaip turistai. Bet toks ir buvo mūsų tikslas. Nors antra diena jau buvo ramesnė. Šiaip ar taip, bet Londono niuansų pradėsim ieškoti nuo kito karto.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)