Pasakojimai nuo sofos: kokia vasara be jūros? (II)

...
...
Pirmiausia, kaip tikra lietuvė, pradėsiu nuo pasipiktinimo ir moralo (tam brendau jau kurį laiką, nes vis negaliu pamiršti). Ir jis nebus apie jūrą. Ir net apie vasarą. O apie skrydžius ir lagaminus. Mieli žmonės, draugai, giminaičiai, skaitytojai ir šiaip per klaidą užklydę, daug keliaujantys ir išsiruošę pirmą kartą, būkite malonūs, dėmesingi ir sugebėkite atskirti savo lagaminus, besisukančius ant konvejerio. Nepatingėkite kaip nors išskirtinai pažymėti savo lagamino, o jei ne, tai pasiėmus atsegti ir pasitikrinti (net jei ir esate 100% tikri), ar jis tikrai yra jūsų.


Jaudulys, nuovargis, noras susitikti su pasitinkančiais - gali būti, kad iš to džiaugsmo ar/ir skubėjimo iškeliausite ne su savo lagaminu (oho, nuskambėjo, kaip iš kokios vaistų reiklamos). O ką daryti tikriesiems lagamino savininkams? Keikti žioplius, kaip kad darėme mes. OK, nebuvo mūsiškiame lagamine lobių, bet likęs kažkieno lagaminas su cigarečių pakeliais, liemenėlėmis, rankinukais ir kelnaitėmis mūsų visai nesužavėjo. Tik privertė ilgiausiai "tūsintis" prie pamestų ir rastų lagaminų langelio, pergyventi, kad per tai nespėsime į autobusą ir spėlioti, kažin kada (jei apskritai) teiksis atsirasti ne savo (MŪSŲ) lagaminą pasičiupęs asmuo. Tikiu, tikiu, visiems taip gali nutikti, deja, nuo šito supratimo bent jau man nei atjautos, nei supratimo tokiems apsirikėliams nepadaugėjo. Nes aš norėjau SAVO LAGAMINO dabar pat.
Gerai, išsiliejau. ;)
...
O dabar - ir vėl apie jūrą.


Įkvėpti savo pasibuvimo Ostendėje, kitą savaitgalį ir vėl klaikiai ankstų šeštadienio rytą važiavome prie jūros. Ir vėl į Belgiją, bet šį kartą jau į Blankenbergę. Na, toks buvo planas, kad truputį pabūsim Gente, o kitą dieną - prie jūros Blankenbergėje. Planą ne visai įgyvendinome, nes laiko pabūti Blankenbergėje kažkokiu būdu liko visai mažai.

Ir dabar dėl to kiek gaila, nes paskutiniu metu čia, Liuksemburge, net nepanašu, kad būtų vasaros metas; greičiau koks ruduo ar pavasaris su +16 ar +20 laipsnių (nesuprantu, kur tos mistinės karščio bangos besiritančios per Europą???). O tada buvo dar visai šilta ir tos šilumos mes, aišku, pilnai neišnaudojome. Bet guodžiuos, kad visko juk neapžiosi, tad reikia džiaugtis tuo, kad išvis ten bent trumpai pabuvome.


Kažkada jau pasakojau, kaip atrodo Blankenbergė, tad šį kartą labai neišsiplėsiu ir nesikartosiu. Bet vienas ir labiausiai mane šį kartą nustebinusių dalykų - tai žmonių kiekis šiame miestelyje. Košmaras kažkoks - minių minios plaukė link ir nuo pajūrio, malėsi po parduotuves, sėdėjo kavinėse. Kažkaip nesupratau, iš kur jų čia tiek daug. Reikėtų pasidomėti, gal Blankenbergė tapo (yra? buvo nuo seno?) supermadingu kurortu "ant Belgijos" krašto..?


O šiaip, tai viskas po senovei - smėlis, jūra, raudoni gelbėtojai su dūdomis, aitvarai ir malonus tingesys.


Dar ir tradicinis smėlio skulptūrų festivalis, kurio šiųmetinė tema buvo "Paryžiaus Disneilandas". Žmonių jame buvo daug, bet pačios skulptūros tikrai nebuvo tokios įdomios kaip pernai, bet to, man pasirodė, kad skulptūrų daug mažiau.


"Suprastėjo" (čia taip tyliai pagalvojau; leidau sau pabūti bjauria burbančia boba), bet Vilmantui skulptūrų visuma (nors ne jų tema) visai patiko, bet jis gi matė pirmą kartą ir neturėjo su kuo palyginti. Žinoma, peržiūrėjus visą ekspoziciją taurė vyšninio šalto kryko (gerai jau, alaus) kažkaip pagerino ir mano bendrą įspūdį, bet vis tiek manau, kad praeitais metais buvo fainiau.


Nors, mano didžia asmenine nuomone, "Alisos Stebuklų šalyje" veikėjai gerokai pagerino bendrą ekspozicijos vaizdą. :)

...

Komentarai

  1. :) Neringa- praejusiais metais tu juk ir kitokia buvai :))) Manau, kad gyvenimas niekada nevertas palyginimu ... tiesiog nevertas ... Kiekvienoje gyvenimo tekmeje yra sava istorija, savi niuancai , kodel ir kaip... :)Itariu kad Vilmanto nuomone teisingiausia, nu gal dar ir tavo po salto kryko :))
    O del ciumodanu - patikek visko buna ir neziopliam :))) ir ipatingai pasizymejus, juk klysti zmogiska :)))
    O ir siaip zmoniu spustys, dinge lagaminai, salta vasara ir t.t vadinama GYVENIMU :)))
    Linksmai :)))
    Knopkiniukai

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taip, taip, suprantu. Be to, gal pirmas įspūdis stipriausias. O vat po to ir prasideda visokie palyginimai - tą kartą buvo taip, aną - kitaip. :)
    ...
    O čiumodanai - žinau, kam nenutinka.... Bet kai dingsta taviškiai, vis tiek suima siutas ant ne savo pasiėmusių. Žmogiška, sakyčiau. :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)