My cosy sofa

... Taigi, į Stambulą atskridom jau vėlai vakare, todėl buvo kiek neramu, kaip tamsoje pavyks susirasti kelią link savo viešbučio. Visgi prie oro uosto gana greitai užtikom reikalingą autobusą, vežantį į Stambulo centrą, toliau kiek paklaidžioję Taksim rajone susiradom funikulierių, o tada – metro, ir štai mes jau beveik vietoje – šiek tiek už senamiesčio (kuris vadinamas Sultanhamet). Teliko paėjėti pėstute, kas tamsoje nebuvo labai jauku, nes atrodė, kad einame kažkokiomis apšiurusiomis gatvelėmis pilnomis įtartinų tipų – mamamia, kur mes papuolėm??? Na taip, pirmą vakarą mano akys buvo baimingai didelės, kaip kad būna, kada dar nelabai supranti, kur esi, kas čia vyksta ir kokios žaidimo taisyklės šioje smėlio dėžėje... Bet pasiekę viešbutį lengviau atsikvėpėm ir viską pamiršę įsijautėm į nerūpestingų turistų vaidmenį. Tiesa, ir ryte dar reikėjo įveikti nedidukę kliūtį – susirasti savo autobusą, nes kažkodėl mūsų nepriėmė į didįjį turistinį autobusą. Hmmm... Laimei, pasirodo...

... Kada kažkas iš tinklaraščio lankytojų ir savų tinklaraščių turėtojų paskiria tau "stilingo blogo" apdovanojimą, tai juk faina, ane? Nosis iškart užsiriečia viršun, galvoje nejučia pradeda skambėti štai ši melodija , pasijunti tokia reikšminga... Nes juk jei blogas stilingas, vadinas, ir jo rašytojas kažkiek stilingas, negi ne? Na, nors truputį, ką..? Aš, kaip šiuolaikinio pasaulio atstovė esu neišvengiamai paveikta  po kultūros bei Petruškevičių-Statkevičių-"Žmonių", todėl negaliu juk į tai žiūrėti abejingai - aš noriu būti stilinga! O jei ne aš, tai bent sofutę norisi turėti tokią ne bet kokią, o stilingą...  Nes... nūūū... tai irgi stilius, ane? Na, gerai, o jei rimtai, tai esu dėkinga, kas šį blogą (ir mane, vadinas, nūūū...) prisiminė, kad kažkam vis dar įdomu paskaitinėt mano parašinėjimus ir pakeliaut drauge. AČIŪ! Ačiū ir komentuojantiems, ir tyliai skaitantiems, nes ką čia neigsi, kiekvienam didžiam rašytojui reikalinga auditorija (tame...

... Ką gi, Naujus metus pradėsiu pasakojimu apie turbūt mums pačią įspūdingiausią praeitų metų kelionę po Turkiją.    Pasakosiu apie tokią kiek kitokią Turkiją, nei dauguma pamato poilsinių kelionių metu. Apie tokią "įsimylėtiną" Turkiją – žemę tarp Europos ir Azijos, tarp modernaus ir seno, persmelktą žmonių meilės, istorinių dramų, nukeliančią į tokias civilizacijas, apie kurias skaitėme tik vadovėliuose, tačiau kurių dalelę dar galima paliesti ranka. Žodžiu, apie tokią Turkiją, kuri mus tiesiog "nukirto" – grįžome namo jau ją įsimylėję it kokie pirmakarčiai turistai. Aišku, nesakau, kad ten viskas gražu ar kad viskas man patiko (bet šįkart sąmoningai viso to giliau negvildensiu), tačiau šios šalies kontrastai ir praeitis mus "vežė" tiek, kad mes esame pasiryžę ir vėl krautis lagaminus ir lėkti į dar nematytą rytinę Turkijos dalį. Aplankyti Turkiją sugalvojom likus vos porai savaičių iki atostogų lapkričio pradžioj, todėl ...