Pasakojimai nuo sofos: ach, tas Paryžius... (I)

...
Būtų tiesiog nuodėmė nieko nepapasakoti apie Paryžių - mados, meilės, eifeliukų, žvirblių, meno ir kt. (čia jau kiekvienas įsirašo, ką nori) miestą. Juo labiau, kad po ilgooos pertraukos (jame lankiausi būdama ką tik mokyklą pabaigusi piemenė) per pastaruosius tris mėnesius netikėtai jame teko lankytis net du kartus.

Iš Liuksemburgo iki Paryžiaus greituoju traukiniu galima atlėkti per 2 val. 20 min., tad kelionė tikrai neprailgsta. Žinoma, tie apsilankymai buvo smagūs, bet labai skirtingi - tiek savo tikslais, tiek patirtimi ir emocijomis. Tai net suabejojau, nuo ko čia pradėti pasakoti? Viena vertus, atrodo labai banalu minėti visiems puikiai žinomus Paryžiaus turistinius objektus, kita vertus, visai nesinori susilaikyti, nes apsilankymas prie kiekvieno jų turi savas "mažas" istorijas.

Pradėsiu nuo ant Monmartro (Montmartre) kalvos esančios Šventos širdies (Sacre Coeur) bazilikos. Kai seniai seniai, dar būdama jauna ir graži, pirmą kartą lankiausi Paryžiuje, būtent Šventos širdies bazilika man paliko didžiausią įspūdį.

Milijonas laiptelių į kalną, nuo prieigų atsiverianti miesto panorama, pati bažnyčios spalva ir forma, daugybė paslaptingai mirksinčių žvakelių viduje... Taip, visa tai tebėra. Ir vis dar mane žavi. Bet kas šįkart rėžė mano akis ir kažkodėl nebuvo išlikę atmintyje, tai bažnyčioje besilankančių turistų gausybė, kurie suniokojo visą romantiką. Na ir kas, kad ir aš tapau viena iš tos turistų minios... :)

Kiek paėjus šonan nuo Šventos širdies bažnyčios, galima patekti į labai jaukų Monmartro kavinukių bei parduotuvėlių skverą. Neveltui 19 a. pb. - 20 a. pr. Monmartras traukė Paryžiaus dailininkus bei kitus meno, o kartu ir bohemos, atstovus.

Čia aš niekad negaliu atitraukti akių nuo kiek apsilaupiusių namų langinių bei įvairių kavinukių iškabų. Tačiau, deja, ir čia plūsta turistų minios. Todėl kavos kaina yra nežmoniška, o apsukrūs "menininkai" (su beretėmis ir be jų) neleidžia anei žingsnio žengti nepasiūlę tavęs nupiešti ar bent jau iš popieriuko iškirpti tavojo profilio. Tiesa, kai kurie, kiek užmačiau, piešia visai neprastai...

Dar vienas turistų bei eifeliukų pardavėjų mylimas objektas yra patsai Eifelio bokštas (Tour Eiffel), stovintis Marso laukuose (Champ de Mars). Tas pats geležies gabalas, kurio aukštis siekia 324 metrus (kas prilygtų 81 aukšto pastatui) ir kuriuo taip bjaurisi prancūzai, nes jis esą gadina miesto grožį. Eifelio bokštas buvo pastatytas kaip įėjimo vartai 1889 m. Paryžiuje vykusiai Pasaulinei parodai.

Na, tai jūs man pasakykit, gražus jis ar ne?

Kaip bebūtų, tačiau prancūzų nuomonė apie Eifelio bokštą turistų azarto jame apsilankyti tikrai nesumažina - tai pats lankomiausias mokamas paminklas pasaulyje. Išvengus visokių niekučių pardavėjų atakų ir pastovėjus valandėlę kitą eilėje prie bilietų (žinoma, galima iš anksto rezervuotis ir tada demonstratyviai išdidžiai įžengti prieš eilėje stovinčių paprastų mirtingųjų nosis į bokštą), pateksite į vidų. Ir toliau jau nuo pačių pasirinkimo ir piniginės storio priklauso, ar lipsite pėsčiomis, ar kilsite liftu ir kurį aukštą pasirinksite. Į bokštą lipama greičiausiai ne tik tam, kad pasižvalgyti į Paryžiaus platybes, bet ir kad pasakyti "ai, aš ten buvau". :)

Jei vieno savo apsilankymo metu prie bokšto net neprisiartinau, tai kito metu tvarkingai su savo kompanija pastovėjusi eilėje atsidūriau bokšto viršuje. Ir pamatėme ne tik miesto panoramą, minią aistruolių, pasiruošusių traukti į regbio rungtynes, bei didžiulį gaisrą. Kadangi aukštai prie dangaus tądien buvo vėjuota ir darėsi vis šalčiau, tai ilgai neužsibuvome.

Bendrai, keltis į bokštą smagu tiek, kiek pats sau to smagumo pasidarai, nes šiaip tai tikrai nieko ypatingo.

Dar vienas itin žymus Paryžiaus objektas tai yra prie Tuileries sodai (Jardin des Tuileries) ir netoliese esantis Luvras. Marija Mediči dar 16 a. vid. sukūrė šiuos sodus, tačiau kiekvienas vėliau valdęs karalius prikišdavo nagus prie šių sodų ir pakoreguodavo pagal savo skonį bei reikmes. O viešu parku jie tapo tik po Prancūzijos revoliucijos, ir 19 bei 20 a. tai buvo populiari paryžiečių švenčių, pasivaikščiojimų, pasimatymų vieta.

Kažkaip jau buvau primiršusi, kokie tie sodai didžiuliai. Ir kokių pramogų ten galima atrasti, na, pavyzdžiui, paplukdyti laivelius fontane. Šito dar neišbandžiau ir dabar galvoju, kad veltui...

O pats Luvras (Palais du Louvre)... 12 a. Luvras buvo pastatytas kaip gynybinė tvirtovė, viduramžių laikotarpiu įgijo karališkosios rezidencijos statusą ir nuo to laiko jis buvo vis pertvarkomas, keičiamas ir gražinamas. Na, o dabar tai yra didžiulis muziejus. Beje, moderni stiklo ir metalo piramidė buvo pastatyta tik 1989 m. ir šiuo metu funkcionuoja kaip pagrindinis įėjimas muziejaus lankytojams.

Šiame muziejuje lankiausi pirmą kartą (visiškas apsileidimas!), tai net priešais nosį laikydama jo salių žemėlapį vis tiek sugebėdavau nuolat pasiklysti. Kadangi teturėjau niekingas 3-4 valandas šiam muziejui apeiti (o reikėtų gero mėnesio), tai nusprendžiau nesivarginti ir nesikankinti - tiesiog pasirinkti aplankyti tik keletą man įdomesnių ekspozicijų. Ir prisižadėjau sau, kad jau tikrai, tikrai neisiu žiūrėti Monos Lizos, nes tai taigi taip banalu, o ir šiaip puikiai žinau, kaip tas paveikslas atrodo.

Po valandėlės nuo žmonių gausos ir paveikslų ir skulptūrų kiekio jau pradėjau tiesiog eiti per sales visiškai nekoncentruodama dėmesio; tiesiog tam, kad įsivaizduočiau, kaip tas Luvras apskritai atrodo. Bevaikštinėdama vis nosimi įsiremdavau į nuorodas, kur eiti, kad prieiti gerb. Džokondos portretą...Ir ką jūs sau manote, nė nepajutau, kaip atsidūriau prieš Moną Lizą, apspistą krūvos gerbėjų su fotoaparatais. Štai ir po visų mano pažadų... :)

Beeidama toliau netikėtai pataikiau į vykstančius performansus: tolėliau nuo pagrindinių maršrutų esančiose salėse grojo gyva muzika ir šoko/vaidino šokėjai. Tai kažkaip ir užsibuvau tenai.

Keistai man atrodė lankytojai, kurie prabėgdavo pro japonų karį įkūnijantį šokėją ar meilės dramą išgyvenančią šokėjų porą net nepasukdami galvos, tarsi jie būtų nieko neverti dulkėmis apnešti eksponatai... Aišku, gal žmonės skubėjo prie Monos Lizos, nežinau...

Kitoje Luvro pusėje yra Konkordo aikštė (Place de la Concorde), kurioje stovi iš Egipto dovanų gautas 23 m. obeliskas (kadais jis puošė Liuksoro šventyklos įėjimą) bei 19 a. pradžioje jūrine bei upine tematika sukurti du labai puošnūs fontanai.

Konkordo aikštė žymi tuo, kad joje (dar vadintoje "Liudviko XV-ojo aikšte", "Revoliucijos aikšte") Prancūzijos revoliucijos metu stovėjo garsioji giljotina. Prancūzijos revoliucijos metu džiūgaujant miniai čia buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI-asis, karalienė Marija Antuanetė, Maksimiljanas Robespjeras ir daug kitų. Vėliau, norint pamiršti Prancūzijos revoliucijos neramumus ir žiaurumus, aikštė buvo pervadinta į Konkordo, kas prancūzų kalba reiškia santarvę.

Ta džiugia gaida ir baigiu šiandienos pasakojimą.
Vėliau pratęsime. ;)

Komentarai

  1. Smagus pasakojimas, bet as va apie garsiaja Mona Liza noreciau pasisakyt. As irgi panasiai galvojau pries izengdama i Luvra, bet kazkaip atsitiko, kad man sitas paveikslas realybeje paliko labai labai dideli ispudi. Nezinau, netrukde man nei ta minia, nei tie fotoaparatai. Pirma karta pamaciau koks skirtumas yra tarp reprodukcijos ir orginalo, nors net su Van Gogho darbais to nepastebejau.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ir aš ten buvau, mokyklos baigimo proga...seniai...seniai... laikas nuvykti vėl, kitą vasarą manyčiau,labai noriu pamatyti daugiau Prancūzijos, svajoju apie Provanso regioną :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Na va,pagaliau prissedau ir perkaiciau.ufff.kaip visad-pavydziu kelioniu ir gero laiko juose:P

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: Antverpeno pagundos (Antwerpen)