Pabambėjimai nuo sofos: kur dingsta mano laikas Lietuvoje???


Niekaip nesuprantu, kur dingsta mano laikas, kai išvažiuoju į Lietuvą?

Belaukdama kelionės nuolat svajoju, kaip aš, nuvykusi į Lietuvą, darysiu tą ir aną, ir dar kitą, kaip iki soties atsiplepėsiu ir atsibūsiu su šeima, kaip susitiksiu "gyvai" su savo draugėmis (nes juk draugystę reikia puoselėti, ane?), kad prie kavos puodelio aptartume mums itin svarbius dalykus, pasipasakotume ne tik nuotykius ir bėdas, bet ir visokias smulkmenas etc. Deja, deja, mano norai ir laikas, matyt, yra visiškai nesuderinami, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti, kodėl man geriausiu atveju pavyksta atlikti tik trečdalį to, ką buvau suplanavusi, ir tai, tik nuolat skubant. Turbūt nereikia nei sakyti, kad atgal į Liuksemburgą dažniausiai grįžtu visiškai "nusivariusi" nuo kojų ir nuvargusi.

Mano paskutinioji "Velykinė" kelionė Lietuvon irgi buvo tokia pat. Nors laiką praleidau nuostabiai, tačiau šįkart kaip tyčia reikalų buvo milijonas, o laiko - tik viena savaitė, tad ir vėl nespėjau nieko normaliai atlikti. Ir grįžau kaip niekad nelaiminga ir susierzinusi. Nes viena savaitė Lietuvoje, pasirodo, yra niekingai mažai. Niekingai mažai. Žinoma, greičiausiai reikėtų keisti prioritetus ir kažko atsisakyti, tačiau aš kol kas niekaip negaliu, o ir nenoriu nieko atsisakyti. Todėl nusprendžiau: kitą kartą į Lietuvą važiuosiu bent dviejoms savaitėms su viltimi, kad jos bus ne tokios chaotiškos... Gal... :)

Na, bet šventės baigtos, kelionės kol kas irgi, jau ir pati beveik atsigavau po trankymosi po margą svietą, tad pats laikas imtis visokių įsipareigojimų bei pažadų pildymo, laiškų rašymo. Be to, ir tinklaraštis buvo negailestingai apleistas - dar neparašiau nei apie Paryžių, nei apie Koblencą ar Liežą. Netvarka! :)

Komentarai

  1. Nu tai taip, kai nuvaziuoju i LT grynai taip ir man buna, todel kartais net ne visiem pasakau, kad griztu, nes po to prasideda ten visi 'tai ko neatejai, ko nepaskambinai' ...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Jei paguosiu, tai nežinau žmogaus, kuriam grįžimas į Lietuvą būtų kitoks. Nebent grįžtama neribotam laikui ar suvisam. :) Visos mano draugės gyvenančios užsienyje patiria tą patį: dienotvarkė užkimšta, marios reikalų, griežtas draugų lankymo grafikas, suplanuoti susitikimai ir pan. Lekia liežuvius iškorusios, nieko nespėja, žiauriai pavargsta... Todėl dažna pradėjo praktikuoti "slaptus" parvažiavimus, kurie skirti tik patiems artimiausiems ir poilsiui :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Išvada viena - reik grįžt namolio, jei tik yra tokia galimybė :) Neabejoju, kad labai daug žmonių Tavęs laaabai laukia :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Laukiam laaaaukiam naujų istorijų!

    Smagu buvo pasimatyti ;)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Tikrai, mieloji, tikriausiai nepaguos, bet taip jau yra - juk norisi padaryti tiek daug, pamatyti tiek daug ir susimatyti su tiek daug! Nors as jau praktikuoju slaptus gryzimus, ir pranesu tik tiems, su kuo planuoju susitikimus, taciau nuvykus vis tiek neisitenku i savo grafika, nes juk draugus pamatyti norisi... ech, gal kada nors bus kitaip, reikia tiketis, ar ne? ;)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ir man, Marija, buvo labai smagu susitikti. :D

    Na, taip, Ieva, smagu man būtų grįžti Lietuvon, bet kol kas to nenusimato. Taip, kad tenka tenkintis tik grįžinėjimais atgal. ;)

    Bet tas tiesa, merginos, kartais aš irgi pagalvoju, kad reikia pradėti praktikuoti "slaptuosius sugrįžimus". Nors kita vertus, ne tik pasibuvimas su namiškiais, bet ir susitikimai su draugais (išėjimai kur nors kartu pasibūti, ko nors aplankymas) mane pakrauna tokia "paslėpta" energijos ir geromis emocijomis.

    Na, matysiu, kaip čia man seksis "planuoti" savo laiką Lietuvoje ateity. :)

    Na

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)