Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoj! (Niagaros kriokliai & Vašingtonas)

Niagaros kriokliai

Iš Niujorko mes patraukėme pažiūrėti išgirtojo stebuklo - Niagaros krioklių. Niagaros kriokliai yra ties JAV (Niujorko valstija) ir Kanados (Ontarijo valstija) siena, kuri eina Niagaros upe. Kriokliais grožėtis galima tiek iš JAV, tiek iš Kanados pusės. Žmonės sako, kad iš Kanados pusės atsiveria daug gražesnis vaizdas. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, nes buvau tik iš vienos pusės. Niagaros kriokliai pradėjo formuotis prieš 10.000 metų, tačiau nėra labai aukšti - tik 52 metrai aukščiausioje dalyje, bet ganėtinai platūs - jie dalinami į Arklio pasagos (Horseshoe Falls), Amerikos (American Falls) ir Jaunosios šydo (Bride Veil Falls) krioklius.

Pažiūrėti krioklių važiavome ne su mašina, bet nusipirkę ekskursiją autobusu. Na, ir aišku, mes ir dar pora trejetas turistų, buvome "mažuma" tarp per Darbo šventės (Labour Day) šventinį savaitgalį turistauti panorusių vietinių JAV gyventojų iš Indijos, Korėjos, Kinijos etc. Tradiciškai, indų šeimynos keliavo su mažiukais (na, tokiais, kurie dar nevaikšto) vaikais. Žinodama, kad kelionė bus labai ilga - kokias 8 valandas autobusu, galvojau, kad kelionė neišvengiamai bus "nuspalvinta" pavargusių vaikų verkimo. Bet mano didžiulei nuostabai, tie mažuliai beveik neverkė - nesuprantu, kokius stebuklus tėvai su jais darė, bet kad tokie ramūs visą laiką būtų...

Na, bet pakeleiviai nebuvo bėda, viską supratom, susikalbėjom lengvai, o ir gidė nuolat čiauškėjo čia angliškai, čia kiniškai, tik spėk klausyti. Beje, apie gidę: pirmąsyk sutikau žmogų, kuris apie save kalbėtų trečiuoju asmeniu: "Li jums parodys tą, Li jums paaiškins, Li pasistengs, kad kelionė nebūtų nuobodi, dabar Li susirinks nuo kiekvieno po 5 dolerius "arbatpinigių" - nepagailėkite Li, ji labai stengėsi " ir pan. Bet jau nukrypau nuo krioklių...

Taigi, atvykus teko pastovėti netrumpoje eilutėje, norint pakliūti į pasiplaukiojimą laivu link krioklių ir atgalios. O ką galima veikti stovint? Taigi dairinėtis. Ir vėl į akis krito... Spėkit, kas? Ogi indai! Daugyyybė indų atkeliavusių pažiūrėti krioklio. Na, mums jau buvo pasakoję, kad šiame Niagara Falls (taip ir vadinasi) miestelyje esama daug indų. Bet vis tiek nebuvau pasiruošusi pamatyti jų tiek daug vienoje vietoje. Grįžusi netgi specialiai "paguglinau" - ar ir kiti bus tą patį pastebėję??? Pasirodo taip. Ir suradau porą paaiškinimų. Visų pirma, netoli nuo krioklių, bet jau Kanados pusėje esančiame Toronte yra labai skaitlinga indų populiacija. Visų antra, Niagaros kriokliai yra "būtina aplankyti" vieta tarp iš Indijos atvykstančių turistų.

Taigi, koks mano įspūdis? Gražu pažiūrėti, labai įdomu paplaukt laivu artyn prie krioklių bei pamatyti upės "jėgą", ir apskritai, gamtos didybę, bet tikėjausi kažko daugiau. Nežinau ko konkrečiai, bet kažko daugiau. Antrą kartą ten nebevažiuočiau. Net nesu tikra, ar ir kitiems nebuvusiems rekomenduočiau ten nuvykti. Nuotraukose viskas atrodo įspūdingiau nei tikrovėje. Žinoma, gražiai kriokliai atrodo vakare, kai iš Kanados pusės yra apšviečiami skirtingų spalvų prožektoriais. Bet bendrai - kažko man pritrūko, nors kol kas negaliu įvardinti, ko būtent.
Beje, dar į ekskursiją įėjo ir filmo pažiūrėjimas apie tai, kaip atrado krioklius, kaip nuo krioklių bandė leistis bačkomis, laivais ir pan., kaip kariavo dėl jo. Tiek tų krioklių.

1000 salų

Kitą dieną su ekskursija patraukėme aplankyti 1000 salų. Taip vadinasi šv. Lorenso upėje, ištekančioje iš Ontarijo ežero Kanadoje, susiformavusi salų gausybė, kurių ten yra net ne 1000, o visos 1793. Šių salų, kurių dalis išsidėsčiusios Kanados, o dalis - JAV pusėje, dydis labai įvairus: nuo 100 kvadratinių kilometrų iki 1 kvadratinio metro ar net mažiau, pvz., 930 kvadratinių centimetrų.

Vėlgi, Aleksandrijos įlankos (Alexandria Bay) miestelyje pradėtas pasiplaukiojimas upe aplink keletą salų didelio įspūdžio nepaliko, nors buvo visai smagu gražiu oru pasiplaukioti ir besižvalgant atrasti ne tik ištaigingais namais apstatytų salų, bet ir pilį ar keletą mini salelių. Ši mažytėlaitė salelė, žr. paveiksliuką aukščiau, yra viena mažiausių. Ji netgi vadinasi "Vos gali išsitekti" (Just Room Enough). Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad skaičiuojant salas salomis buvo laikomos visos, kurios atitiko šiuos tris kriterijus: a) visus metus būdavo virš vandens, b) didesnės nei 930 kvadr. cm, c) jose augo bent vienas žaliuojantis (taigi, "gyvas") medis.

Vašingtonas

Po Niujorko Vašingtonas mus "pritrenkė" savo didybe, švara, tuštuma, tyluma, žaluma. O kur maisto kioskeliai? Kur žmonės? Kur veiksmas? Kur mašinų nenutrūkstamas srautas?
Kadangi Vašingtone neplanavome praleisti daug laiko, tai tik viešbutyje numetę lagaminus išlėkėm tyrinėti miesto.

Pirmiausia patraukėme link Baltųjų rūmų. O jie tokie mažutėlaičiai!!! Tačiau kaip medus viliojantys turistus (na, reik pažiūrėt į rūmus bent pro tvorą). Neabejotinai, aplink pilna policijos - stovi tokie nuobodžiaujantys... Ir žinoma, būtinas elementas prie Baltųjų rūmų yra koks nors protestuotojas, susirentęs savo palapinę netoli Baltųjų rūmų. Beje, beeidami parku link Baltųjų rūmų aptikome paminklą Teodorui Kosčiuškai.

Vašingtone į akis krito didžiulės miesto erdvės, švarios, plačios, tvarkingos gatvės, senoviniuose "rūmuose" (pastatuose) įsikūrę bankai, teismai, įvairios valstybinės įstaigos. Ne veltui, Vašingtonas yra JAV sostinė jau nuo 1800 metų. Anot mano vyro, Vašingtonas ideali vieta gyvent sportininkui - didelės erdvės, daug gražių pievelių ir parkų, ekologiška, tad gali bėgioti ir bėgioti, ką ir matėme ne vieną darant. Apsukus keletą ratukų nuo Baltųjų rūmų iki Kapitolijaus ne vienas kilogramas ištirptų. Kita vertus, o ką daugiau daryti, jei ne bėgioti? Nes 8 val. vakaro sporto klubai Vašingtono centre jau nedirba...

Taigi, o Kapitolijus, kur posėdžiauja JAV kongresas, pastatytas Vašingtono geografiniame centre ant Kapitolijaus kalvos ir yra priešingame gale nei Baltieji rūmai. Kapitolijaus pastatas tikrai didingesnis bei gražesnis nei Baltieji rūmai. Gaila, mums nepavyko patekti vidun, nes buvo ruošiamasi prezidento atvykimui, tad turistiniai apsilankymai Kapitolijuje buvo kuriam laikui apriboti. Tiesa, nelabai supratome, kodėl aplink Kapitolijų vazonuose buvo prisodinta tiek daug palmių, nes palmės natūraliai Vašingtone kaip ir neauga. Jeigu nuimtume Kapitolijaus kupolą, tai patys rūmai apsupti palmėmis labai atitiktų filmuose kartais rodomas turtingų mafijozų ištaigingas rezidencijas (čia mums leidžiantis saulei besėdint prie Kapitolijaus kilo tokia asociacija...).

Dar vienas objektas, traukiantis akį Vašingotine, tai gigantiškas - 169 294 m dydžio - obeliskas. Ir jis nėra tik "šiaip" obeliskas, bet įvardijamas kaip memorialas (paminklas) pirmajam JAV prezidentui, generolui Džordžui Vašingtonui. Apskritai, bevaikštant po Vašingtoną mums pasirodė, kad jame yra nepaprastai gausu visokiausių memorialų - kur tik pasuksi, ten memorialas. Dauguma jų skirti žuvusiems kariams ar žymiems istoriniams veikėjams (dgs. prezidentams). Matėme įspūdingą memorialą, skirtą žuvusiems Vietname: ant vis didėjančios sienos išraižytos visų žuvusiųjų pavardės - o jų tokia daugybė! Nori nenori, bet tai sukrečia.
Tą pavakarę Vašingtonas man dėl tuštumos ir memorialų atrodė lyg mirusiųjų miestas. Bet, turiu pripažinti, memorialai tampa gražūs būtent vakare, kai jie yra apšviečiami, kaip, pvz., II pasaulinio karo metu žuvusiems kariams skirtas memorialas su fontanu ar Abraomui Linkolnui pastatytieji "rūmai".

Pavargę nuo architektūrinių statinių ir pievelių mes ėmėm pasiilgti žmonių šurmulio. Pavaikščiojom pagrindinėmis miesto gatvėmis - tuščia. Įkišome nosį į kiną - tuščia. Vaikštome ir ieškome toliau - nagi kažkur centre juk turi būti šurmuliuojanti gatvė ar dvi?! Aptikom šurmuliuojančią vietą, kaipgi, - benamius. Va čia tai netrūko balsų ir klegesio laukiant vietelės į benamiams skirtą nakvynės vietą. Na, bet mes toje vietoje pasistengėme neužsibūti ir netrukus priėjom kitą klegesio vietą - medyje įnirtingai čirškėjo paukštukai (kadangi buvo tamsu, nelabai galiu pasakyti, kokie).
Tada jau apimti nevilties skambinome kitame miestelyje gyvenančiai vyro pusseserei ir klausėm, kur Vašingtone surasti žmonių - kur po darbo jie eina? renkasi? būna? Deja, nežinojo ir ji. Pasiūlė pabandyti tolėliau esantį rajoną. Gal ten ir būtume suradę, bet jau nebuvo jėgų belstis - tas rajonas buvo tikrai tolokai. Tas nusivylę patraukėme namo - į viešbutį, pakeliui dar sustojom pasirinkti iš dėželių nemokamų miesto laikraščių, kurių didžioji dalis, kaip paaiškėjo prieš miegą juos atidžiau pavarčius, skirta seksualinėms mažumoms... Na ką gi...

Tai ką manau apie Vašingtoną? Dviprasmiški jausmai. Viena vertus, labai gražus, tvarkingas, žalias, "iščiustytas" miestas, gal netgi kažkuo primenantis Liuksemburgą. Kita vertus, perdėm didingas, šaltas, po darbo valandų visiškai ištuštėjantis, nejaukus, oficialus, politinių bei valstybinių įstaigų nusėtas miestas, kuriame tikrai nenorėčiau gyventi. Ir nors nemokami Smithsonian muziejai yra "jėga", bet vien to nepakanka. Nebent tapčiau prezidentu ar bent senatore, tada "peržiūrėčiau" savo požiūrį į šį miestą. ;) Gal taip mano ir kiti, po darbo išsivažinėjantys į mažesnius miestelius net 100 mylių spinduliu...?

Ir pabaigai dar viena istorija, susijusi su Vašingtonu, bet ne su mūsų kelione. Aš ją prieš porą dienų vėlgi visai netikėtai aptikau viename forume, tada susiradau šaltinį "The Washington Post" (skaitantiems angliškai, visai verta paskaitinėti čia) ir čia pateikiu trumpą santrauką:

Buvo atliktas socialinis eksperimentas, ar netinkamoje vietoje bei nepatogiu laiku virtuoziškai grojama garsi klasikinė muzika susilauks praeivių dėmesio. Veiksmo vieta: išėjimas iš metro stoties L'Enfant Plaza, Vašingtonas. Laikas: sausio 12, penktadienis, rytinio piko metas (7.50-8.30 val). Trukmė: 40 min. Dėl eksperimento vietos ir laiko dauguma praeivių buvo vidurinės klasės klerkai - valstybinių įstaigų darbuotojai, (projektų vadybininkai, politikos analitikai, biudžeto vykdytojai, konsultantai ir pan.). Muzikantas: pasaulyje garsus smuikininkas Joshua Bell. Jis Stradivarijaus smuiku (1713 m. gamybos) grojo Bacho kūrinius. Lūkesčiai: buvo spėliojama, kad susirinks minia, bus sunku sulaikyti autografų prašytojus ir šiaip suvaldyti žioplinėtojų minią. Rezultatas: iš 1097 praeivių į grojantį muzikantą dėmesį atkreipė vos keletas, sustojo paklausyti 7, muzikantą atpažino tik 1, paaukojo apie 20 žmonių (iš viso: 32, 17 $). Muzikantas jautėsi sumišęs, kad niekam jis neįdomus, pabaigus groti nepasigirsta plojimai, o yra ignoruojamas - žmonės praeina net nepasukdami galvos.

;)