Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoj! (Niujorkas)

...
Niujorkas... Iš tiesų, tai meluoju - nematėme mes Niujorko, o tik Manhatan'o salą. Bet net ir joje veiklos oi kaip netrūko! Svarbiausia, būti viskam pasiruošus :

Pirmomis dienomis jis stulbino daugybe dangoraižių ir dideliu žmonių judėjimu... Tačiau po kelių dienų tiek su didžiuuuliais pastatais, tiek su žmonėmis jau apsipratome - atrodė, kad kitaip ir būti negali, tad nustojome kreipti į juos (dangoraižius ir žmonės) dėmesį. Galima sakyti, kad apsipratome su aplinka.

Nusipirkę "City Pass" bilietuką (kuris mūsų atveju labai pasiteisino) apvaikščiojome įvairius "lankytinus" objektus, pvz., Empire State pastatą, tiksliau - dangoraižį, nuo kurio viršaus atsiveria tikrai nuostabi Niujorko (nors daugiau gal Manhatan'o) panorama...

Nusprendėme, kad pats gražiausias mums yra Chrysler'io dangoraižio stogas:

Kad ir kaip banalu, bet tikrai verta pastovėti eilėje ir viršuje "pasigrumdyti" alkūnėmis su kitais žmogeliais, kad galėtum pasižvalgyti į Niujorką iš viršaus. Ypač rekomenduotina ateiti vakarėjant, kada jau pradeda žiebtis šviesos (didžiulis ačiū patarusiems eiti vakarop):

Na, žinoma, plaukėme (nors gal ir be reikalo) mes ir į Laisvės statulą, esančią nedidukėje salelėje, netgi palipome statulos viduje laiptais, taigi, buvom patys tikriausi "tipiški" turistai. Visgi į šią salą vertėtų plaukti nebent norint nufotografuoti Manhatan'o salos dangoraižius "kitu kampu"...

Bet daug daug daug įdomesnė buvo kita kelionė - plaukti aplink Manhatan'o salą (beje, jos pavadinimas indėniškas, jei ką: anot mūsų gido,"Manna-hata" reiškia daugelio kalvų salą). Beplaukdami pamatėm ne tik tipišką "atvirutinį" vaizdą, bet ir dažniausiai nematomą pusę - žalumą (sakom, indėnų laikais turbūt taip ši sala atrodė) ar gyvenamuosius namus (kur butai, oi, kokie brangūs).
Aišku, reikėjo pavaikštinėti ir po garsiąją Penktąją aveniu (5th Aveniu), pilną itin prabangių ir ne tokių prabangių parduotuvių. Viduje jų nebuvau, jei ką... Ai, tiesa, vedama vaikystės sentimentų ir "lietuviškos" į kraują įaugusios (man bent jau) meilės krepšiniui buvau įkišus nosį tik į NBA parduotuvę.

Ir kažkaip keistai atrodo bevaikštant tarp dangoraižių ar tiesiog parduotuvių staiga atrasti įsiterpusias bažnyčias. Beje, Niujorkas itin "dvasingas" miestas - jame galima aptikti įvairiausių bažnyčių, pvz., "Transfiguracijos", kuri man kažkodėl iškart susisiejo ne su krikščionybe (o visgi tai krikščioniška bažnyčia), bet su Hariu Poteriu (nereikėjo man skaityt tų knygų, matyt...).

Oi, prisiminiau, dar buvome užsukę į pačią didžiausią Macy's parduotuvę - žinantieji sako, kad ji užima visą kvartalą. Na, kad ji didelė, tai tikrai - mes iš principo norėjom pasiekti jos viršutinį aukštą, tai net atsibodo tais eskalatoriais važiuoti... Bet užtat netoli jos viršaus išbandėm dar neikad nematytus senoviškus - medinius - eskalatoriaus laiptelius, kurie puikiai veikė!

Kažkaip nepatingėjome nueiti ir prie plokščiausio/siauriausio dangoraižio - Flatiron'o pastato.

Bet man Manhatan'e labiausiai patiko gal net ne dangoraižiai, o va tokios ir panašios kopėtėlės ant pastatų Soho rajone:

Ir dar viena mano silpnybė buvo Times skveras su visa žmonių maišalyne dieną ir naktį. Galėčiau visą parą praleisti tame skvere bespoksodama į žmones. Atsisėdi, ir spoksai, spoksai... Aišku, ir į tave spokso. Viena, kas užknisdavo - tai besikabinėjantys spektaklių bilietų pardavinėtojai: "Comedy show tonight! Comedy show tonight!" Bet ir tai, tas "kabinėjimasis" vienas juokas, palyginus su visokio plauko pardavėjais Egipte.

Beje, pamiršau paminėti, štai taip atrodo dabar sugriuvusių "Dvynių" vieta - visa aptverta ir ten vyksta aktyvios statybos:

Netoliese pilna žmonių, bet nuo didelių pastatų šešėliuose paskendusi Volstryto gatvė (Wallstreet) su garsiąja birža ir net šv. Trejybės bažnyčia:

O paėjėjus iki pakrantės, ypač vakarėjant, galima nutolti nuo šurmulio ir romantiškai pavaikštinėti arba pabėgioti, kaip daro ne vienas Niujorko gyventojas.

Prisiminiau, taigi mes buvome ir už salos ribų!!! Net du kartus!

Vieną kartą, kada perėjome visą Bruklino tiltą. Ir visai nedaug trūko, kad mes ant jo būtume nepatekę, nes mums atėjus prie tilto, buvo privažiavusi krūva policijos ir gaisrinės automobilių, geltonomis juostomis užtvertas pėsčiųjų praėjimas, automobilių grūstis prie užvažiavimo ant tilto. Ogi pasirodo, kad ten buvo žmogelis besiruošiąs šokti nuo tilto. Anot vienų atėjusių iš kitos pusės, tai buvo išprotėjęs darbuotojas, persisotinęs darbu ("crazy employee fed up with his work"). Man rodos, spėjo jį nukelti ar atkalbėti...

O antrą kartą, kai metro visą valandą beldėmės iki Brighton paplūdimio. Paplūdimys irgi toks pašepęs kaip ir visas Niujorko miestas, ir irgi pilnas žmonių...

Apibendrinant, Niujorkas man paliko dangoraižių, muziejų, žmonių skruzdėlyno, judėjimo, kiek purvino ir nudėvėto, pilno keistų kvapų ir dūmų miesto įspūdį...

Šiame mieste gali pamatyti keisčiausių žmonių ir dalykų, į kuriuos niekas per daug nekreipia dėmesio. Pvz., metro važiuojantį bekikenantį žmogelį, kuris vis išsitraukdamas celofaninį maišelį su klijais gerokai pauosto iš jo ir... ir toliau kikena. Ir žinoma, visi keleiviai mandagiai jį ignoruoja. O man kažkodėl norėjosi kikenti su juo. Ech...Niujorkas.

Tačiau žinodama save, manau, kad šiame mieste gyvendama jausčiaus visai patogiai. Ir netiesa, kad jame vien asfaltas ir betonas. Žalumos irgi yra, tik reikia žinoti, kur ieškoti...
P.s.: Beje, paskutiniosios foto dešiniajame kampe yra ne kas kita, kaip Niujorko Centriniame parke esanti Jogailos skulptūra. Visai netikėtai atradome šios skulptūros atsiradimo istoriją:
1939 m. Pasaulinė paroda vyko būtent Niujorke. Lenkijos vyriausybė į parodą atsiuntė bronzinę Jogailos skulptūrą. Jogaila vaizduojamas ant žirgo besidžiaugiąs pergale Žalgirio mūšyje 1410 m. ir belaikąs du kalavijus, atimtus iš kryžiuočių ordino karių. Bet prieš pat Pasaulinės parodos pabaigą naciai užgrobė Lenkiją, tad skulptūra (vaizduojantti pergalę prieš vokiečius) niekaip negalėjo būti grąžinta į Lenkiją. Tad ji liko Niujorke ir po šešerių metų Lenkijos vyriausybė padovanojo ją Niujorkui kaip drąsių kovotojų simbolį. Skulptūra buvo įkurdinta Centriniame parke. (šaltinis: A. Weisman, The World Without Us)

;)

Komentarai

  1. Na, bet čia visai netikėtai mano vyras šią istoriją aptiko knygoje, kur net neįtartume, kad kas nors panašaus gali būti (beje, anot mano vyro, knyga labai nuobodi)... ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šiandien sužinojau, kad Google turi rezultatų paieškai "Fidukas".

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)