SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2009-11-09

Pasakojimai nuo sofos: mes buvom Amerikoj! (tęsinio tęsinys)

...
Na štai, po trumpos "savaitgalinės" kelionės į Lietuvą, vėl grįžtu prie pasakojimo apie JAV. Šį kartą pabandysiu prisiminti dalykus, kurie mums pasirodė keistoki, netikėtai "krito į akis" ar paprasčiausiai nustebino. Nesitikiu išvardinti visas tokias smulkmenas, kadangi mintimis grįždama į mūsų kelionę po Ameriką vėl ir vėl atrandu naujų detalių ir potyrių. Taigi...

O šį pasakojimą pagyvinsiu (pailiustruosiu) atsitiktiniais įvairių amerikiečių "portretais".

Apie mažas "smulkmenas", kurios mus stebino...

Vėliavos. Nors jau ne kartą girdėjau apie amerikiečių patriotizmą, kuris ugdomas nuo pat mažumės ir plačiai demonstruojamas, ir maniau, kad šioje srityje manęs jau niekas nenustebins, visgi aš klydau. Bekeliaujant mane stebino į akis krentanti vėliavų gausa - ant gaisrinių automobilių, tiesiog aikštėse, prie daugelio amerikiečių namų (nesvarbu, ar lūšnelių, ar pilaičių), įvairių muziejų viduje etc.
Aišku, amerikietiškasis patriotizmas reiškiasi ne tik vėliavų kabinimu. Jis akivaizdus pristatant amerikiečių pasiekimus (pvz., karinius, bet apie tai jau minėjau anksčiau) ar tiesiog pasakojant apie gyvenimą Amerikoje. Štai vienas gidas, plukdęs mus Ričmondo kanalais, pasidabinęs neblėstančia saldžiai šleikščia šypsena, prisipažino turįs ne tik amerikietiško, bet lenkiško ir dar kažkokio kraujo (čia iš savo senelių, emigravusių gyventi į JAV) ir mums labai gyrė bei reklamavo "plačių galimybių šalį - JAV", vis paragindamas mus būtinai emigruoti gyventi į Ameriką.


Mandagumas I. Dar vienas įdomus bruožas yra tai, kad Amerikos gyventojai tikrai labai mandagiai stengiasi vieni į kitus nespoksoti (bent jau akivaizdžiai). Tai ypatingai jaučiasi važiuojant metro ar autobusais. O man taip dažnai dėl įvairiausių priežasčių norėdavosi juos nužiūrinėti, betgi kažkaip "nepatogu". Tai aš irgi spoksodavau "mandagiai" , t.y. stengdamasi akivaizdžiai to neparodyti. Na, betgi buvo smalsu nužiūrinėti žmones: vieni labai gražūs, kiti - baisiai apsirengę, trečiųjų šukuosena įdomi ar akis badančios tatuiruotės, ketvirti snaudžia ar dainuoja panosėje ir t.t. Tai negi nežiūrėsi...


Mandagumas II. Na, o taip pat turbūt visi žinome, kad pasisveikinimas "laba diena" yra tradiciškai sujungiamas su fraze "kaip sekasi?", į kurią atsakymo nesitikima ir nelaukiama (o ir niekam neįdomu). Taigi, kaip tyčia, vieną dieną Empire State pastate paklausėme bedirbančio amerikiečio (ir kaip tyčia, juodaodžio) , kiek kainuoja bilietas. Ir, savo nelaimei, po pasisveikinimo nepanaudojome frazės "kaip sekasi?". Rezultatas - buvome minėtojo darbuotojo gerokai aprėkti (būtent, aprėkti!) už tokį baisų nemandagumą.


"Pliažankės". Bent jau šiltuoju metu laiku tai yra amerikiečių - ir moterų, ir vyrų - apavas numeris 1! Jos nešiojamos buvo masiškai ir Niujorke, ir Ričmonde, ir pliaže, ir, kiek supratome, biure, ir prie maudymosi kostiumėlio, ir prie kasdienės aprangos, ir prie oficialaus kostiumėlio darbe. Matyt, "pliažankės" jau yra tapusios ne mažiau nepamainomu ir mylimu apavu nei plačiai pasaulyje pagarsėję, amerikiečių taip mėgiami, (balti) kedai.

"Indiškas" stereotipas. Kelionės metu indiškos kilmės žmogus man tapo neatsiejamas... Ne, ne, ne, ne nuo spalvingo sario ir ne nuo indiškai nešiojamos kasos, ir net ne nuo visur besivežiojamų vaikų, bet nuo videokameros bei fotoaparato. Tikrai taip. Ir netgi galiu šį stereotipą detalizuoti: moterų rankose dažniausiai išvysi kamerą, o vyrų - fotoaparatą. Na, ir pyškinama/filmuojama be saiko - ant to kampo, ant kito kampo, su mama, su tėčiu, su žmona, tada mama su tėčiu, tada apsikeičiama ir pan. Susidariau įspūdį, kad svarbiausia - kuo daugiau nuotraukų, kuriose figūruotų patys keliautojai, o jau prie kokių onjektų ar kokiose vietose tos nuotraukos yra daromos nėra tiek svarbu, tai tampa tarsi ir antraeiliu dalyku.
Nes kitaip negaliu paaiškinti masinio fotografavimosi "prie tualetų". Rimtai, kam kiekvieną kartą autobusui sustojus bet kokioj aikštelėj, kur be benzino kolonėlės ir tualeto nieko daugiau nėra, reikia fotografuotis? Arba prie autobuso kaskart jam sustojus? Vienas draugas, du draugai, tada trys draugai apsikabinę, tada apsikeičiama fotoaparatais ir vėl viskas iš naujo... Na, man tikrai labai keista iki šiol.


Muziejinė komercija. Bevaikštant po "lankytinus" objektus ir muziejus į akis krito tai, kad daugelyje jų išėjimas yra suplanuotas taip, kad būtinai tektų praeiti pro suvenyrų ir panašių daikčiukų parduotuvę. Negali sakyti, kad tai nėra gudru, kadangi tikrai ne vienas lankytojas išeidamas susigundo (o jeigu eina su vaikais, tai beveik neišvengiama) kokiu magnetuku, puodeliu, marškinėliais, paveiksliuku ir pan.




Apie stebinančius viešbučių siurprizus...

Nors tai galbūt nereikėtų sieti konkrečiai su JAV, tokie atradimai mūsų, kaip mažai patyrusių keliautojų ir nepratusių prie "prabangesnių" viešbučių, galėjo laukti ir Europoje, bet kadangi su tuo susidūrėmė būtent JAV, todėl apie tai čia ir pasakoju.

Visų pirma, išmokome, kad rezervavus viešbutį užrašas "yra stovėjimo aikštelė" dar nereiškia, kad automobilio palikimas joje nebus apmokestintas papildomai, pvz., 30$ už naktį. Tai tokius atradimus priskirčiau ne itin maloniems.


O kiti "nuotykiai" buvo visai smagūs. Pavyzdžiui, sužinojom, kas yra konsjeržas ir kad registratorė ir konsjeržas yra toli gražu ne tas pats, t.y. su vienais klausimais turi kreiptis į vieną, su kitais - į kitą. Tiesa, kas yra "skambučio" žmogus (bell man) dar neatradome. Palikome kitam kartui.

O smagiausias nutikimas buvo San Franciske viešbutyje, kuriame mes dėl tam tikrų priežasčių gavome geresnius kambarius nei buvome užsisakę.
Taigi, pirmą vakarą apie devintą valandą vakaro pasigirdus beldimui į duris, jas atidariusi pamačiau dvi linksmai nusiteikusias kambarines, tik nelabai suvokiau, ko joms čia prireikė. Jos man įteikė vandens buteliukus nakčiai, pusryčių meniu (jei sumąstytume užsisakyti pusryčius į kambarį) bei paklausė to, ką aš pirmas penkias sekundes supratau kaip "ar nereikia jums apversti lovos?". Apversti lovą??? Iš to netikėtumo net perklausiau. O tada jau susivokiau, kad jos paklausė "ar nereikia jums pakloti lovos?" (tik panaudojo man dar negirdėtą frazę), kas būtų reiškę, jog nuo lovos jos nuima porą papildomų pagalvių, papurena jau esamas ir dar nukloja viršutinį lovos užtiesalą. Na, aš kaip nepratusi prie tokių paslaugų ir tokio komforto tesugebėjau išlementi "ačiū, nereikia" ir uždaryti duris. O jos, manau, gerokai pasijuokė iš mano labai jau akivaizdžiai matomo sumišimo.


Tai tiek.
Neabejotinai, mus stebino miestai - gyvenimas juose, pastatų išsidėstymas, skirtinga atmosfera kiekviename jų.
Bet apie miestus jau kitą kartą...

:)

6 komentarai:

  1. Kaip įdomu, mmmm... Nekantriai lauksiu tęsinio;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. labai man buvo įdomu skaityti apie netiėkėumus lietuvės akimis. Mat gyvenant JAV jau +20 metų, aš adaptavau ir man tai įprasta...bet va kada apsilankau LT man daug kas irgi stebina kadangi tai ne "norma" pagal amerikiečius :D

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nuostabu. Lyg skaityčiau pasakėlę prieš miegą - labai smagus rašymo stilius, įdomu - žodžiu, bravo ;) Lauksiu ir dar ;D

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ir aš sugebėjau ramiai atsisėsti ir perskaityti tavo nuostabų pasakojimą apie JAV. Labai patiko. Galėtum toliau rašyti ir rašyti, o mes toliau tik skaitysim ir skaitysim. Na tiesiog super.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Galėtum keliauti ir rašyti :) Ir nuotraukos įdomios :)

    AtsakytiPanaikinti