SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2015-08-06

Pasakojimai nuo sofos: Dviračių sezono atidarymas, uždarymas ir Dievo malonės spinduliai viename

...

Kai visai neseniai kompiuterį užpuolęs virusas suvalgė visas paskutinių trejų metų nuotraukas, smagiai gulėjusias mano kompiuteryje (ir per mano neprisiruošimą neišsaugotas niekur kitur), supratau, kad vienintelė vieta, kur dar liko šioks toks jų prisiminimas yra įrašai šiame tinklaraštyje. Aplankius tokiam "nušvitimui" pamažėliais ėmė kirbėti sąžinė, kad pastaruoju laikotarpiu vis patingiu neprisiruošiu, ką nors naujesnio parašyti - diena veja dieną, per tą laiką naujienos pavirsta senienomis. Todėl dabar čiumpu jautį už ragų ir tiesiog pasakoju apie vieną vasaros šeštadienį Liuksemburge, kuomet net neprireikė toli važiuoti, tačiau tos dienos prisiminimai iki šiol verčia šypsotis.

...

Taigi, šeštadienio rytas nepramiegotas, pusryčiai pilve, dviračiai sėkmingai pakrauti į traukinį - gera pradžia tolygi pusei darbo, argi ne?


Pusvalandis traukiniu iki Vaserbiligo (Wasserbillig), ir vėl teko vėl sėstis ant dviračių. Persikėlus per upę mūsų laukė 20 km iki Zarburgo (Saarburg) ir, be abejo, dar tiek pat atgalios. 40 kilometrų, kuriuos reikės įveikti, skambėjo šiek tiek gąsdinančiai, bet numatytas dviračių kelias pasirodė esąs labai lygus ir gražus (ir labai populiarus tarp dviratininkų), tad neskubiai minant pedalus buvo vienas malonumas dairytis į šonus ir mėgautis vaizdais.


Pakeliui sustojome pažioplinėti prie šliuzų, pasigrožėjome Zarburgo pilimi ir tiltu iš tolėliau - tą karštą dieną temptis dviračių į kalniuką (į miesto centrą) kažkaip nebuvo ūpo, atgavome jėgas vienintelėje pakeliui aptiktoje kavinėje ir apsisukę parmynėme atgal.


O tuomet jau galėjome ilsinti kojas, prisėdus kavinėje su vaizdu į "jūrą" bei į joje plaukiojančias "vištas" varinėti kalbas apie geografinius Europos centrus bei iš Liuksemburgo į kitas šalis einančius Dievo malonės spindulius, relaksuoti terasos šezlonguose, grilinti mėsą, skanauti vyną ir džiaugtis vakaru bei kompanija.


Prisimenant ankstesnius metus, tai su šia miela kompanija tokiu vasaros laiku jau būdavome įprastai išsiruošę net į keletą dviračių žygių. Šįmet tik liepai baiginėjantis sugebėjome atidaryti sezoną. Na, o žinodama mūsų su Vilmantu atostogų planus, galiu pasakyti, kad mudviem tai buvo du viename - ne tik sezono atidarymas, bet kartu ir uždarymas.


...

2015-07-26

Pasakojimai nuo sofos: įdomusis industrinis paveldas su meno prieskoniu (Völklinger Hütte)

...


Kažkurio penktadienio popietę sėdėdama darbe taip aiškiai įsivaizdavau, kad jau rytoj, t.y. nuostabią dieną - šeštadienį, nieko neveiksiu, ilgai miegosiu ir tinginiausiu pasičiupusi kokią įdomią knygą. Taip visiems, kurie norėjo (arba buvo priversti, kaip pažiūrėsi) manęs klausytis, ištįsai ir zyziau: kaip aš tinginiausiu, tai tinginiausiu.

Bet jau to paties penktadienio pavakarę internete ieškojau autobuso grafiko į Sarbriukeną (Saarbrucken) šeštadienio rytui. Ai, koks gali būti poilsis ir tinginystė, kai oras nusimato pats geriausias - būtinai reikia kažkur važiuoti, nes vėliau jam subjurus, nagus nusigraušiu. Taip kažkaip (man net nelabai aišku, kaip) mano šeštadienio vizija kardinaliai transformavosi.


Taigi, vieno šeštadienio rytą patraukėme ten, kur jau abu su Vilmantu seniai norėjome, bet niekaip neprisiruošdavome,- į Felklingeno metalurgijos gamyklą (Völklinger Hütte) Saro krašte (Saarland), visai netoli Sarbriukeno miesto. Paskaičiau pavadinimą ir pagalvojau, kad iš šono pažiūrėjus, tai nelabai viliojančiai skamba tokia išvyka (tuo labiau, kad labai norėta); važiuoja, matai, į nuostabią vietą - metalurgijos gamyklą. Lyg iš senų sovietinių laikų mokyklinių ekskursijų, kai veždavo į ypatingai „įdomias“ vietas, pvz., „Inkaro“ sportbačių gamyklą.


Bet Felklingene esanti gamykla, visų pirma, jau yra neveikianti (tačiau netoliese stovi kita -SaarStahl - puikiausiai dirbanti). Visų antra, 1994 metais ji buvo įtraukta į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą (Weltkulturerbe Völklinger Hütte); pasirodo, ne vien kokie romantiški senamiesčiai ar gamtos grožybės jų sąraše puikuojasi. Ir visų trečia, girdėjau gerų atsiliepimų, kaip joje įdomu apsilankyti - yra ne tik "metalo", bet ir gamtos, ir meno, ir mokslo. Trumpai tariant, viskas viename. O jei dar oras geras, tai apskritai smaguma.


Metalurgija lieka metalurgija, tačiau atsikėlus ankstų rytą ir atkakus į Sarbriukeną dienos nelabai išeina pradėti be puodelio kavos. Tai nusprendėm išbandyti draugės rekomenduotą kavinę-barą „Baker Street - Criminal Tearoom and Pub“.


Saulė spigino, todėl įsitaisėme lauke, tačiau visas kavinės žavesys slypi jos viduje, t.y. interjere, sukurtame britišku viktoriškosios epochos ir Šerloko Holmso istorijų stiliumi.


Yra odinių sofų kambarys su židiniu (netikru, be abejo), ir arbatos gėrimo kambarys, ir žalias kambarys, kur sudėtos vieno sarbriukeniečio iš kelionių po pasaulį (beje, keliavo jis be pinigų) parsivežtos visokios įdomybės.


Toliau teliko traukti į Felklingeną apžiūrinėti tos senosios metalurgijos gamyklos. O ji pakankamai sena (be abejo, laikui bėgant iš dalies buvo paremontuota ir modernizuota), nes į ateitį žvelgiantis Kelno inžinierius Julius Buch dar 1873 metais prie Saro (Saar) upės pastatė pirmuosius įrenginius. Deja, verslininko jo greičiausiai būta prastoko, o gal šiaip gyvenime nesisekė, tad jau 1879 m. teko veiklą stabdyti ir viską uždaryti.


Po poros metų įrenginius įsigijo Carl Röchling (pavadino „Röchling‘sche Eisen und Stahlwerke GmbH“) ir pastatė pirmąją aukštakrosnę, vėliau – dar keletą, ir dar, ir gamyba kaip reikiant įsibėgėjo. Amžiaus pabaigoje Felklingeno metalurgijos gamykla buvo viena inovatyviausių ir produktyviausių Europoje. Taip pat ir pavyzdys panašių gamyklų įrengimui kitose šalyse.


Pirmasis bei Antrasis pasauliniai karai beveik nesustabdė gamyklos veiklos, nes atsirado nauja rinka, pvz., vokiečių kariams gamino plieno šalmus.


Tuometis direktorius Hermann Röchling suprato, kad galima sėkmingai gaminti įvairią ginkluotę, draugauti su Hitleriu ir toliau sukti verslą. Net jei pagrindiniai gamyklos darbininkai buvo paimti į armiją, jų trūkumas greitai buvo kompensuotas moterų bei priverstiniu karo belaisvių darbu.


Viskas sekėsi taip puikiai, kad tūlas Hermann Röchling tapo vienu pagrindinių Vokietijos karo ekonomikos šulų. Žinoma, pasibaigus II Pasauliniam karui ir prancūzams kuriam laikui perėmus gamyklos valdymą, jos direktoriui bei kitiems aukštesniems pareigūnams atsirūgo – buvo teisiami ir pripažinti kaltais dėl karo nusikaltimų, nubaudžiant laisvės atėmimo bausme, pilietinių teisių apribojimu bei asmeninio turto konfiskavimu.


Tačiau po keleto metų jiems buvo atleista, o dar po poros metų – apdovanoti už indėlį į Vokietijos mokslo bei technologijų pažangą. C'est la vie.


1956 metais gamykla sugrįžo į Röchling šeimos rankas, o ekonominio pakilimo laikais (apie 1965 m.) joje dirbo net 17 tūkstančių darbuotojų. Visgi 1978 m. gamykla buvo parduota ARBED kompanijai (kuri dėl pasaulinės metalurgijos krizės turėjo susijunti su kita kompanija ir tapo ARBED-Saarstahl), o praėjus dar šiek tiek laiko Röchling šeima visiškai pasitraukė iš metalurgijos verslo (pasiliko tik plastiko gamybos versle).


Konkrečiai Felklingeno metalurgijos gamykla visiškai uždaryta 1986 metais, o jau minėtais 1994 m. buvo įtraukta į kultūrinį UNESCO paveldą kaip vienintelė metalurgijos gamykla vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje, kuri buvo pastatyta ir įrengta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ir išliko beveik nepakitusi.


Dabar Felklingeno metalurgijos gamykla užima 6 ha plotą, kuriame lengvai galima užstrigti kelioms valandoms.


Yra atskiras muziejus skirtas Röchling šeimai („Die Röchlings und die Völklinger Hütte“), daugybė stendų su metalurgijos procesų bei įrenginių paaiškinimais vokiečių ir prancūzų kalbomis (o kartais ir angliškai), galimybė užkopti net į 40 metrų aukštyje esančią apžvalgos platformą (tik būtinai reikia užsimauti šalmą ir turėti daugiau nei 7 metus) ir pasižvalgyt į tolius.


Praalkusiems bei nuvargusiems apačioje yra įrengta vieta piknikui (deja, viduje kavinės nėra, bet yra gėrimų pardavimų mašina), o vaikams – nedidelė a la žaidimų aikštelė.


Įdomi vieta yra Ferodromo mokslo centras („Ferrodrom®“), kur esama visokių interaktyvių ekspozicijų, susijusių su metalu, ugnimi, oru, vandeniu ir žeme.


Mums, kad ir kaip gaila, įdėmesniam šio centro apžiūrėjimui jau pritrūko laiko – darbo laikas jau baiginėjosi, todėl tik greitai prabėgome ir tiek.


Neskubiam viso ko apžiūrėjimui metalurgijos gamykloje mums asmeniškai trijų valandų niekaip nepakako.


Juk be visų pasidairymų po (ir į) gamyklos įrenginius bei pasilaipiojimo į apžvalgos aikšteles, dar reikėjo apžiūrėti joje eksponuojamus įvairiausius meno kūrinius iš Urbanistinio meno bienalės („Urban Art Biennale 2015“).


O jų tikrai netrūko. Tuo pasirūpino net aštuoniasdešimt urbanart menininkų iš įvairių pasaulio šalių. Beje, netgi atskiras žemėlapis, kaip po visą gamyklos plotą išdėstyti tie meno kūriniai, mums buvo duotas.


Felklingeno metalurgijos gamykla man pasirodė labai dėkinga erdvė įvairiausių XXI amžiaus urbanistinio meno kūrinių eksponavimui. Trumpai drūtai, man labai patiko.


Beje, paskaičiau, kad nuo liepos mėnesio pradžios gamykloje vyks džiazo koncertai („Völklinger Hütten Jazz 2015“).


Dar viena man be galo patikusi gamyklos sekcija (nors tiesą sakant, man ten patiko viskas) – vadinamasis „rojus“ (das paradies).


Tais laikais, kada gamykla dar veikė, toji vieta darbininkų buvo vadinama „pragaru“, nes ten stovėjo kokso gamybos blokas, kuriame buvo beprotiškai aukšta temperatūra (1300⁰C!), taigi, ir didžiulis karštis. Uždarius gamyklą toji vieta buvo apleista; aplink įsivešėjo „laukinė“ gamta, kuri niekam per daug nerūpėjo.


Vėliau buvo sugalvota pasitelkus kraštovaizdžio dizainerį sukurti savotišką „laukinį rojų“ – tebestovinčius senus, pagriuvusius pastatus, įrenginius suderinti su užaugusia žaluma, šiek tiek ją patvarkant, įrengti takelius bei patalpinti meno kūrinius. Sakyčiau, jiems šitas "Edeno" projektas labai gerai pavyko.


Apibendrinant tegaliu pasakyti, kad apsilankymas Felklingeno metalurgijos gamykloje viršijo turėtus lūkesčius, ir muziejus (jei taip galima įvardinti) paliko labai gerą įspūdį. Bet gal dėl to, kad mums patinka visokie tokie industriniai gelžgaliai, laukinės žolės ir miesto menas.


Visgi gudrūs tie vokiečiai, kad nesugriovė nebeveikiančios gamyklos, o pavertė įdomia turistų traukos vieta.

P.S. Žiauriai ilgas įrašas gavosi. Matyt, atsigriebiau už visą nerašymą. Spaudžiu dešinę, kas sugebėjote pasiekti įrašo pabaigą. :)
...

2015-06-05

Bėgam, bėgam! Naktinis (oranžinis) Liuksemburgo maratonas

...

Dar kartą bandysiu nuimti voratinklius nuo savo sofos. Bet man jau tampa akivaizdu, kad mano ketinimai čia ką nors parašyti taip ir lieka tik ketinimais - mėnuo veja mėnesį, trumpesnės išvykos keičia ilgesnes, kasdienis gyvenimas vėlgi bėga sau, ir kažkaip vis pritrūksta laiko parašinėjimams į blogą. Laikas laiku, bet didžiausia problema turbūt mano galvoje; kai ji užimta kitais reikalais ir projektais, joje niekaip nesusikuria kelioninės istorijos.

Ką jau bekalbėti apie visokius mano kompiuterį užpuolusius virusus (dievaži, visada sakiau, man tai jau tikrai taip nenutiks). Žinoma, tuose virusuose galima įžvelgti ir gerų dalykų - išvadavo mane nuo rašymų apie keletą mūsų išvykų, nes "suvalgė" visas paskutinių trejų metų nuotraukas. Žinau, žinau, pati kalta, kad nepasidariau atsarginių kopijų vadovaudamasi patarle, ką gali padaryti rytoj, nedaryk šiandien. :)
...


Na, bet pagaliau prisiruošiau neilgam, bet jau tradiciniam kasmetiniam įrašui, apie Liuksemburgo maratoną. Juo labiau, kad mūsų namuose yra ne tik ištikimas šio maratono dalyvis, bet ir stebėtojas. Paskaičiavome medalius - ogi visi aštuoni. Tuo tarpu maratonas šiais - 2015 - metais šventė savo 10 metų jubiliejų. Vadinasi, ne tiek daug bėgimų ir praleidome iki kol negyvenome Liuksemburge.


Įdomu, kad kasmet Liuksemburgo maratonas tampa vis populiaresnis tarp bėgikų. Šįkart likus trims mėnesiams iki maratono dienos jau nebuvo vietų geidaujantiems prabėgti visą maratoną ar jo pusę. Dalyvių skaičius nuo 6 tūkstančių 2006 metais išaugo net iki vienuolikos tūkstančių 2015-ais.


Kaip ir kasmet, kol vienas mūsų bėgo, kitas ištikimai palaikė. Šiais metais man (o ir Vilmantui) labai pasisekė, nes turėjau (turėjo) visą palaikymo kompaniją. Bėda tik, kad vos spėjome mes paskui tą savo bėgiką - jis pusę maratono subėgiojo per 1 val. 33 min. - kol nueini į vieną vietą pažiūrėt, kol į kitą, jau, žiūrėk, metas ir į finišą skubėti. Taip kad ir palaikančiosios komandos sąskaitoje geri 7 kilometrai, jei ne daugiau.

...

2015-01-27

Pasakojimai nuo sofos: Antverpeno pagundos (Antwerpen)

...
Išlendu kaip Pilypas iš kanapių. :) Matyt, kad mano didieji mažieji rūpesčiai nuslinko į šoną ir vėl atsirado noras šį tą parašyti, todėl bandau nupūsti dulkes bei voratinklius tiek nuo tinklaraščio, tiek nuo sofos. Pažiūrėsim, kaip man čia seksis. O dabar visas dėmesys tenka Antverpenui.
...

Nors pagal didįjį planą (tokį, kur visiems, kas tik tavęs klausosi, aiškini, kur važiuoji) mes važiavome į Gentą, bet nežinau, nei kaip, nei kodėl sumąsčiau, kad mums labai (tiesiog neapsakomai labai) reikia apsilankyti Antverpene (Antwerpen) - antrame pagal dydį Belgijos miestų bei viename svarbiausių uostų.


Vos valandėlė traukinyje iš Gento link Antverpeno ir mes jau čia. Tik spėjus išlipti iš traukinio amą atėmė Antverpeno centrinė traukinių stotis (Antwerpen-Centraal). O čia tai pastatas... Tiesiog tobulas pastatas, kuriame tarpusavyje puikiai dera ne tik senovė, art deco ar žydų kultūrinis palikimas, bet ir dinozaurai.


Nors gal ir nereikėtų stebėtis dinozaurais, kai vos spėjęs išeiti iš stoties nosimi beveik įsibedi į pašonėje įsikūrusį vieną seniausių Europos zoologijos sodų (Zoo Antwerpen), kur gyvena geri 4000 tūkstančiai gyvūnų bei kurį puošia XIX amžių menantys pastatai. Jame, deja, dėl laiko stokos neapsilankėme, bet jis be galo mane viliojo. Be to, teko girdėti, kad kaip zoologijos sodas jis yra pakankamai įdomus ir neblogas. Gal todėl ir bilietų kainos tokios neblogai piniginę patuštinančios.


Priešingoje stoties pusėje yra išsidėsčiusi daugybė Antverpeno papuošalų ir deimantų parduotuvių - čia įsikūręs keletą gatvių apimantis "Deimantų rajonas" (Diamantkwartier). Antverpenas laikomas vienu svarbiausių deimantų prekybos miestų pasaulyje; net apie 70% visų deimantų parduodama ne kur kitur, o būtent Antverpene, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų. 


Man šis "Deimantų rajonas" nepaliko įspūdžio. Galbūt todėl, kad jame lankėmės parduotuvėms jau užsidarinėjant. O galbūt todėl, kad prie centrinių miestų stočių esantys "dalykai" man labai dažnai atrodo ne visai patikimi. Net nežinau, nelabai kas mane tose parduotuvėse paskatintų pirkti deimantus, nors jų vitrinose papuošalai tik žaižaruoja. Jaučiu, kad šiuo klausimu negaliu būti visai objektyvi - ką jau padarysi, kad toks mano išankstinis nusistatymas dėl stoties rajonų.

Beje, minėtas rajonas įdomus ne tik dėl deimantų parduotuvių, bet ir dėl jų savininkų - net apie 50% jų priklauso Antverpeno žydams. Apskritai, mieste įsikūrusi gausi žydų ortodoksų bendruomenė (kažkur apie 15 000 žmonių), kurios didžioji dalis gyvena susitelkusi Žydų kvartale (Joodse wijk).

Nuo stoties iki miesto centro pėsčiomis tėra tik 30 minučių kelio. Tačiau taip yra tik teoriškai. Nes praktiškai reikia pereiti keletą gatvių, apstatytų įvairiomis parduotuvėmis (pagrindinė gatvė - Meir; taip pat netoli esančios Huidevettersstraat, Nationalestraat, Kammenstraat). Nesusigundyti užsukti į kurią nors parduotuvių yra beveik be šansų. O silpnesnės valios žmonės iki centro apskritai gali nenueiti, nejučia užsibuvę šopinimosi rojuje.


Mes, būdami silpnavaliai žmonės, irgi į keletą jų užsukome, juo labiau, kad aš turėjau patį geriausią pasiteisinimą: "mielasis, man mirtinai reikia nusipirkti kepurę", nes oras tądien Antverpene buvo itin nepalankus turistavimui – šaltas, pilkas ir labai vėjuotas. Turėdama galvoje, kad visą dieną vaikštinėsime lauke, supratau, kad be kepurės – nei pro kur.

Kaip tyčia visur kūpsojo kalnai plonų drabužių, o štai kepurės teko gerokai paieškoti. Galiausiai ją radau, bet kaip čia taip išėjo, kad mano kuprinėje be kepurės dar atsirado ir papildoma kuprinė,ir nauja knyga, tai jokių racionalių paaiškinimų neturiu. Todėl ir sakau, atsargiai, nes toji gatvių atkarpa labai pavojinga.


Kadangi pasižvalgymui po Antverpeną teturėjome tik vieną dieną, tai jokių muziejų lankyti neplanavome. Tačiau besiniaukiantis dangus bei įdomiai surašytas informacinis stendas privertė pakeisti nuomonę ir užsukti į barokinį "Rubenso namą" (Rubenshuis), kuriame įrengtas tapytojo Peter Paul Rubens darbų ir asmeninio gyvenimo muziejus.


Man patiko, kad tapytojo kurti paveikslai kabo natūralioje aplinkoje - namuose, atrodo, kad taip ir turi būti. Anot muziejaus info, šis Rubenso šeimynos gyventas namas savo laiku buvo laikytas vienu prašmatniausių visame Antverpene. Taigi, savo sprendimo čia apsilankyti nepasigailėjome, nes muziejus buvo ne tik įdomus, bet ir tokio „manageable“ dydžio – perėjęs jį kažką naujo sužinai, bet dar nepasijunti pervargęs ir neįgyji "bukų akių" sindromo (kai viskas tampa nebeįdomu).

Nuo muziejaus dar paėjėjome iki Operos (teatro), bet jis didesnio įspūdžio mus nepaliko, todėl pro remontuojamą 97 m aukščio dar 1930 metais statytą "KBC bokštą" (iš jo 25-ame aukšte esančios stebėjimo aikštelės, sako, galima pasižvalgyti į miestą) nukeliavome iki centrinės miesto aikštės, dar vadinamos „Katedros šešėliu“.


Tradiciškai savo kelionėse nepraleidžiame apsilankymo miestų katedrose, todėl užsukome ir į Antverpeno Švč. Dievo Motinos katedrą (Onze Lieve Vrouwekathedraal). 1351 m pastatytos gotikinės Katedros interjeras vertas dėmesio, gaila tik, kad tam tikros jos dalys buvo restauruojamos, todėl vidus neatsiskleidė visa savo didybe. Bet pakako ir tiek, kiek pamatėme.


Tuo pačiu Katedroje gavome gerą meno dozę, nes joje vyko bažnyčių centrinių altorių meno kūrinių paroda. Tarp jų buvo galima pamatyti ir keletą jau minėto Rubenso darbų. Taip šis apsilankymas gavosi tarsi logiškas "Rubenso namo" ekspozicijos tęsinys.


Žinoma, miesto Rotušės aikštės (Stadhuis/Grote Markt) irgi nepalikome neaplankę, nes link jos vedė ne tik smagios senamiesčio gatvelės, bet ir žvilgsnius viliojo flamiški viduramžių laikų pirklių (gildijų) namai bei jų stogų puošmenos.


Istorija, menas ir kiti panašūs dalykėliai yra gerai, bet visada ateina metas pailsinti kojas ir papildyti skrandžius. Užkišę skrandį (pačia geriausia ir skaniausia prasme) iš kelionių po Briuselį žinomais „Elis“ burgeriais ir bei paragavę Antverpene gaminamo „Konnick“ alaus, nusprendėme pasukti kiek į šoną nuo istorinio senamiesčio bei parduotuvių rajonų. Ir kaip neapsirikome. Dabar vieno, ko gailiuosi, tai kad neturėjome pakankamai laiko patyrinėti nuošalesnių kvartalų ir pasimėgauti jų siūlomomis gėrybėmis, pvz., pasėdėti pakeliui užmatytose meniškose kavinukėse arba jaukiai triukšminguose vietinių pilnuose restoranėliuose, etc.


Tiesa, pakeliui užmatyto Raudonųjų žibintų kvartalo (Schipperskwartier) antrą kartą aplankyti negeidaučiau, nors ir kaip tvarkingai viskas ten sudėliota, prižiūrima policijos ir pan. Nors tokius vaizdus matau tikrai ne pirmą kartą, bet vis tiek dienos metu tos languose įsitaisiusios beveik nuogos merginos man vis dar atrodo kažkaip... hmmm... sakykime, keistai. Nufotografuoti irgi nieko nenufotografavau, nes buvo kažkaip nejauku.

Beje, į tą gatvę užėjome tarsi ir netyčiomis. Tiksliau, paklausus vieno pakeliui sutikto vyriškio, pro kurią pusę mus geriau eiti iki panoraminius miesto vaizdus siūlančio muziejaus, tasai belgas gudriu veidu paaiškino, jog geriausia eiti tiesiai, tik tiek, kad eiti tuo keliu Vilmantui visai patiks, o man – greičiausiai ne. Na tai aišku, kad tas kelias vedė pro languose stovinčias damas.


Visgi reikia pripažinti, kad tai buvo pats tiesiausias kelias iki MAS muziejaus (Museum aan de Stroom) senajame dokų rajone. Miesto istorijai skirtas muziejus jau nebeveikė. Gal ir gerai, o tai vėl būtume susigundę, ypač paskaitę, kad jo ekspozicijos labai įdomios – tas tapo akivaizdu vien jau kylant eskalatorium ir besidairant į jo laiptinės instaliacijas. Tačiau net ir po muziejaus darbo valandų vis dar buvo galima nemokamai užkilti ant jo stogo ir pasidairyti į Antverpeną iš viršaus.


O nuo stogo atsivėrė ir naujesnieji dokai, ir „vietinis Katenomas“ (čia juokauju, tiesiog tie kaminai labai panašūs į Prancūzijos "Catenom" branduolinės elektrinės kaminus), ir Šeldės upė (Scheldt), ir tankiai apgyvendintas miestas.


Dar viena netikėtai atrasta ir maloniai nustebinusi vietelė, tiksliau - pastatas, tai netoli MAS muziejaus tebestovinčius buvusių sandėlių patalpos (Felix Pakhuis). Jų koridoriuje galima pamatyti senų įrenginių, o aplink esančiose patalpose įsikūrę įvairūs restoranai ir kavinės.


Mus beveik suviliojo viena, pavadinimu „Balls&Glory“ (jau nujaučiu, ką pagalvojot), kurios specializacija – mėsos kukuliai. Tai va, patrypčiojom bandydami apsispręsti, užeiti ar neužeiti, bet žvilgsnis į laikrodį parodė, kad užėję jau garantuotai nebespėsime į savo traukinį namo (iš karto sakau, ir taip vos spėjome – teko dalį kelio pabėgėti), todėl ryžomės likusį laiką praleisti bevaikštinėdami mieste, tiksliau, eidami į stotį tiesiai per aplinkui.


Tokiu būdu palei upę priėjome prie nedidukės pilaitės, pavadinimu "Akmuo" (Het Steen). Nors ir mena viduramžius, o dabar joje veikia Nacionalinis jūrų muziejus, tačiau mums ji pasirodė tokia visai nieko ypatingo – neverta nei dėmesio, nei laiko.


Kur kas įdomesnis pastatas yra netoli pilies, bet jau arčiau senamiesčio esantys „Mėsininkų namai“ (Vleeshuis) – vieta, kurioje anksčiau tonomis pardavinėdavo mėsą. Šis pastatas pastatytas taip, kad jo raudonos ir baltos plytos primintų sukrautus mėsos gabalus ar kumpį. Dabar jame veikia muziejus, kurio didžioji dalis skirta muzikos instrumentams. Na, ką aš galiu pasakyti, nuo maisto kūnui perėjo prie maisto sielai. :)


Savo pažintį su miestu baigėme siaurutėje bei slaptoje viduramžių gatvelėje Vlaeykensgang pačiame miesto centre. O po to jau tikrąja to žodžio prasme teko skuosti į traukinį. Va, sako, ir nesportuok paskui...

Nepaisant malonų pasibuvimą Antverpene apsunkinusio šalto oro, miestą vertinčiau gerai. Beprotiškai karštos ir didelės meilės jam nedeklaruoju, bet manęs neapleidžia jausmas, kad Antverpene būtų smagu pavakaroti su draugais, o vienos dienos tikrai nepakanka, norint susipažinti su šiuo flamiškai belgišku miestu.


P.S. Apie Antverpeną ir jo įdomybes galite rasti ir čia -"Briuselio kopūstuose"(1,2,3,4,5).
...