My cosy sofa

... Na niekad nemaniau, kad man Islandija galėtų pakiaulinti. O pasirodo, galėtų. Na, gerai, gerai, gal ne pati Islandija, bet josios vulkanai. Na ir kodėl, kodėl jiems prireikė išsiveržti būtent dabar? Kiaulystė, ne kitaip. Ir ne tik mums, bet ir dar daugybei žmogelių, turėjusių didžių planų. Jei per tuos nelemtus vulkanus nepavyks mūsų afera nuvykti į Ukrainą, tai aš... Liks Lvovas neaplankytas, Karpatai nepamatyti, ukrainietiškos vestuvės neatšoktos. Aš taip nežaidžiu. Trept... TREPT TREPT TREPT!!! :((( Be to, būtent per vulkanų išdaigas šį savaitgalį taip ir neatvyko pas mus ilgai laukti svečiai. O mes kiek visokių veiklų buvom prigalvoję, pvz., kad ir nuvykti į Metz'ą. Oras šeštadienį kaip tyčia buvo fantastiškas, tad mes, nors ir be svečių, neatsispyrėm pagundai nuvažiuoti pasivaikščioti į Metz'ą, kadangi šis Prancūzijos miestas tikrai turi savo aurą. Kada nors parašysiu apie jį plačiau, nes jis neabejotinai nusipelno atskiro pasakojimo. O kol kas ...

... Tik apsigyvenę Liuksemburge pro mūsų išsinuomotos studijos langus nuolat matydavome šokoladinių skanėstų ir šiaip visokių desertų parduotuvėlę-kavinę, paslaptingu pavadinimu "Namur". Ir šiaip galvojome, ir taip, ką ji galėtų reikšti, kol nepasinaudojome visada viską surandančiu Google. O tuomet ir tapo viskas aišku. Pasirodo, Namur'as yra Belgijos prancūzakalbio Valonijos regiono sostinė. Tai visai nedidukas miestas, kuriame gyvena kiek daugiau nei 107 tūkstančiai gyventojų. Nuo to karto vis pakalbėdavome, kaip būtų neblogai kada pasidairyti šiame mieste. Na, bet vis neprisiruošdavome... Ir taip jau porą metų... Iki visai neseniai, kai netikėtai patys sau nusprendėme saulėtą šeštadienio dieną nedidelei ekskursijai. Sumuštiniai sutepti, bilietai rankose ir štai mes jau patogiai įsitaisę riedame traukiniu link Namur'o. Tik atvykę tradiciškai užsukome į Turizmo informacijos centrą bei skyrėme keliolika minučių žemėlapio studijavimui prie kavos puode...

Niekaip nesuprantu, kur dingsta mano laikas, kai išvažiuoju į Lietuvą? Belaukdama kelionės nuolat svajoju, kaip aš, nuvykusi į Lietuvą, darysiu tą ir aną, ir dar kitą, kaip iki soties atsiplepėsiu ir atsibūsiu su šeima, kaip susitiksiu "gyvai" su savo draugėmis (nes juk draugystę reikia puoselėti, ane?), kad prie kavos puodelio aptartume mums itin svarbius dalykus, pasipasakotume ne tik nuotykius ir bėdas, bet ir visokias smulkmenas etc. Deja, deja, mano norai ir laikas, matyt, yra visiškai nesuderinami, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti, kodėl man geriausiu atveju pavyksta atlikti tik trečdalį to, ką buvau suplanavusi, ir tai, tik nuolat skubant. Turbūt nereikia nei sakyti, kad atgal į Liuksemburgą dažniausiai grįžtu visiškai "nusivariusi" nuo kojų ir nuvargusi. Mano paskutinioji "Velykinė" kelionė Lietuvon irgi buvo tokia pat. Nors laiką praleidau nuostabiai, tačiau šįkart kaip tyčia reikalų buvo milijonas, o laiko - tik viena sav...