My cosy sofa

... Žinau, žinau, daug kam pavasaris pirmiausiai asocijuojasi su sprogstančiais lapais, kačiukų šakelėmis, snieguolių ar žibučių žiedais... Tačiau pagyvenusi Liuksemburge pavasario atėjimo pradžią ėmiau sieti ne tik su gamtos atbudimu. Taigi, o dabar spėkit, kokie dar yra geriausi pavasario pradžios ženklai Liuksemburge? Na??? Ogi išnešti laukan kavinių staleliai!!! :) Tačiau vien išneštų staliukų nepakanka. Svarbu, kad tie staleliai ir šiaip suoleliai- parkuose, aikštėse - būtų nusėsti žmonių. Kaip kad buvo šiandien, kada pažvelgusi pro namų langą į aikštę, pamačiau štai tokį vaizdą: Tad ir aš nusprendžiau išnaudoti fantastiškai gražią šiandienos dieną. Pasibalnojusi nosį akiniais nuo saulės savo kelionę į sporto salę iškeičiau į pasivaikščiojimą po saulėtą ir šiltą miestą. Kažkaip būtų buvus nuodėmė neišnaudoti tokios gražios dienos. Iki šiol neatsidžiaugiu. :)

... Na va, pagaliau prisiruošiau papasakoti apie San Franciską - miestą, kurį įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio ir kuriame dar tiek daug visko mūsų neatrasto ir nepamatyto. Tiesa, tai kartu bus ir paskutinis mano reportažas iš kelionės po Ameriką. Na, bet kiek gi galima šlaistytis po ją? O ir taip visiems jau atsibodo... :) Taigi, jeigu jus dar kamavo klausimas, kuriame iš aplankytų JAV miestų mes norėtume gyventi, tai atsakymas vienareikšmiškas - San Franciske. Oi, kaip man norisi dar kartą jame apsilankyti, o idealiu atveju - kokius porą metelių pagyventi. Įsisvajojau... :) San Franciske mes praleidome nedovanotinai mažai laiko kaip tokiam nuostabiam miestui - tik pusantros dienos. Viskas čia per tą nelemtą pavėlavimą į autobusą Los Andžele. Nors imk ir nusigraužk nagus. ... Vos tik atvykus mus pakerėjo San Francisko kalvotumas. Pasirodo, šiame mieste suskaičiuotos net 44 kalvos. Tiesa, to žavesio liko kiek mažiau, kai paaiškėjo, kad savuosius lagaminus teks patiems užsite...

... Turbūt jau laikas užbaigti savo tylėjimo-nerašy mo laikotarpį (visiems gi būna, ane?) ir papasakoti visokių įdomybių, kurių susikaupė jau ne viena. Pradėsiu nuo pačios šviežiausios... :) Vakar teko sudalyvauti įdomiame renginyje apie kurį tiesiog negaliu nepapasakoti, nes tokiame lankėmės pirmą kartą ir jis mums abiems su Vilmantu nepaprastai patiko. O buvome žiūrėti filmo "Kūnas ir velnias" ("Flesh and the Devil") gyvai akomponuojant Liuksemburgo filharmonijos orkestrui. Viena, ką galiu pasakyti, kad gyva muzika buvo tikrai fantastiška. Ji lenkė bet kurį girdėtą filmo muzikinį įgarsinimą, nes gyvas garsas vis dėlto yra gyvas ir niekam neprilygstantis. Žinoma, ir pati muzika labai graži. Pats filmas yra dar iš tyliojo kino laikų, pastatytas 1926 metais (o 2006 m. JAV jis buvo pasirinktas išsaugoti kaip "kultūriškai, istoriškai ir estetiškai reikšmingas"). Jame įsimylėjėlius Felicitas ir Leo vaidino Greta Garbo ir John Gilbert, kurie, pasirodo...

... Na va, kad jau šventės praėjo, galima pratęsti pasakojimą apie Vasario 16-osios cepelinus Liuksemburge. Taigi, kaip jau ir minėjau, sužinoję apie numatomą pramogą - la "cepelinai" - Vasario 16-osios proga, mes nedelsėme ir užsisakėme staliuką toje kavinėje. O kad nebūtų liūdna, pasikvietėme dar ir keletą draugų - latvę mergikę (ji idealiai kalba lietuviškai) ir porą danų vyrukų (vienas kurių kaip tik mokosi lietuvių kalbos). Bet, aišku, mes tikrai neturėjome tikslo juos supažindinti su lietuviška kultūra kulinarijos šedevrų pagalba ar teisiog paplepėti lietuviškai, oi ne, ne... ;) Greičiau jau mumyse suveikė tas lietuviškasis sadistinis genas: "ahaha, pažiūrėsim, kaip jūs mūsų cepelinus valgysite, oi, pažiūrėsim". Taigi, atėję kiek po septintos vakaro apstulbome, nes visa kavinė tiesiog šurmuliavo vien lietuviais. Mes vos vos gavome staliuką, nes mūsų rezervuotąjį jau buvo užsėdę kiti "niekšai", oi, atsiprašau, kiti broliai ir sesės lietuviai...

... Na, tiesiog nesusilaikiau nepasidalinusi plačiau šiuo skelbimu: "Fête nationale Lituanienne La Lituanie est à l’honneur ce jour là pour sa Fête nationale : musique, spécialité au menu du jour (la « ceppelinai » à base de pomme de terre rapée). Un apéritif maison est offert pour tous les clients de nationalité Lituanienne". Trumpas vertimas: "Lietuvos nacionalinė šventė. Lietuva bus pagerbta savo nacionalinės šventės proga: muzika, specialusis dienos patiekalas ("cepelinė" - tarkuotų bulvių pagrindu), visiems lietuviams klientams bus pasiūlytas aperityvas." Turbūt Liuksemburgo verslininkai staiga suvokė, jog lietuviškasis pilkasis cepelinas yra ne tik amžinas ir pagrindinis Lietuvos simbolis ar Juozo Statkevičiaus pasirinktas lietuvių aprangos stiliaus įvardijimas, bet ir puikus komercinis masalas. Žinoma, vieniems varlių šlaunelės, kitiems kopūstiniai šukrūtai, o lietuviams - cepelinai. Ir tai suveikė!!! Nes, pasirodo, mano vyras jau rezerva...

Turbūt sunkiausia man pasakoti apie Los Andželą. Net kažkaip keista, prabuvome jame tikrai ne itin trumpai, bet beveik neturiu ką papasakoti. Gal kokia pasakojimų krizė mane užpuolė?.. Bet tikroji priežastis turbūt ta, kad šis miestas iš tiesų mane nuvylė, nes aš iš jo tikėjausi kažko toookio. Ir negavau. Arba tiksliau - gavau, bet labai mažai. Kitas dalykas apsunkinantis pasakojimą - na niekaip negaliu sudėlioti Los Andželo kaip vienalyčio, harmoningo miesto vaizdo. Jis man susideda iš daugybės gabalėlių - visiškai skirtingų. Bet galbūt tai ir yra tikrasis Los Andželas - viena didžiulė mozaika. Bėda ta, kad man tie mozaikos gabalėliai nelabai jungiasi. Tad ir pasakojimas bus nei šioks, nei toks - apie atskiras daleles. Santa Monika. Atvykę į Los Andželą apsigyvenome Santa Monikos miestelyje (o gal teisingiau jį būtų vadinti priemiesčiu?) ant Ramiojo vandenyno kranto ir iškart nulėkėme į paplūdimį. Jau vakarėjo, gal todėl žmonių buvo palyginus nedaug. Nemaža dalis jų važinėjo ...

Kuomet ilgiau pagyveni vienoje vietoje, prarandi tokį gal ne tiek stebėjimosi, kiek "turistinio" smalsumo jausmą. Viskas atrodo aišku ir savo vietose. Įdomiausios vietos aplankytos, jau žinai, kur skaniau ar pigiau pavalgyti, kur ką nusipirkti, kokį muziejų ar koncertą pasirinkti, kokiais maršrutais atvykusius svečius pavedžioti, kokiuose bariukuose juos alumi pagaivinti ir pan. Žodžiu, aš tai vadinu įsigyvenimu ir atbukimu viename, kai naujas vieta yra daugmaž įsigyvenama ir įsisavinama. Kadangi pas mus ką tik viešėjo svečiai, kuriuos reikėjo šiek tiek supažindinti su Liuksemburgu, (nors ir žiemišku), tad teko pasivaikščioti po miestą ir užsukti į tokias gatveles, kuriomis paprastai kasdien nevaikštinėjame. Tai štai, vienoje tokių senamiesčio gatvelių (jei konkrečiai, tai Mansfield gatvelėje Clausen rajone) mūsų laukė atradimas-siurprizas: pasirodo, kad Liuksemburge esama skvotų!!! Neįtikėtina, bet akivaizdu!!! Turbūt nereikia pasakoti, kas tai yra skvotai ir skvot...