Pasakojimai nuo sofos: toji greipfruto skonio Kordoba (II)
![Vaizdas](https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhkYJkzYZMCMwy81k085A1IJWysD_HJLg11zyzxKLHf-5D8_z7lOUvfdskqt583WgvxDPSq6qY8u3XIbO-JUU0HYuymj8sqgDXb1Rw3VAl32fJxFwt9WtOjeeiKqVH49JiBGxugwiF6hIuP/s640/kor21.jpg)
... Aha, tai kas gi be to bjauraus registratoriaus vis dėl to yra Kordoboje gero ir gražaus? Visų pirma, tai esant Kordoboje tiesiog neįmanoma nepastebėti senamiestyje esančios didžiuuulės Katedros ( Catedral de Nuestra Señora de la Asunción ), maurų laikais vadintos Didžiąja mečete. Dėl to liaudyje, o ir šiaip įvairioje literatūroje, ji iki šiol neretai yra pavadinama Katedra-Mečete ( Mezquita-Catedral ). Jeigu kada būdami Kordoboje neužeisite į jos vidų, tai bus didžiulė gėda ir nesusipratimas, nes Katedra ne šiaip sau priskirta pasauliniam paveldui - ji yra išties unikali ir įspūdinga. Iš visos architektūros Kordoboje būtent šią Katedrą-Mečetę ypatingai stipriai prisimenu. Man asmeniškai toji Kordobos Katedra yra ne tiek ypatinga savo išore, kiek vidumi, kuriame labai akivaizdžiai persipina krikščioniškoji ir mudecharų ( mudéjar ; architektūros ir puošybos stilius (12-16 a.), atsiradęs Iberijos pusiasalyje ir apjungęs greta viena kitos egzistavusių musulmonų ir k