My cosy sofa

... Šį rytą dar žiovaudama rakinu duris, o viena akis jau krypsta link pašto dėželės ir fiksuoja joje gulintį laišką. Išimu ir matau, kad jis iš Vidaus reikalų ministerijos. Ir adresuotas MAN! Kažkodėl širdis nukrito į kulnus ir beplėšiant voką galvoje prasisuko šimtas scenarijų, ko jiems iš manęs galėtų reikėti. Mašina? Ne, su mašina viskas gerai, ir ta ministerija čia ne prie ko. Mokesčiai? Čia irgi neturėtų būti problemų. Kokie nors nusižengimai? Betgi buvau labai pavyzdinga Liuksemburgo gyventoja. Tai kas tuomet?! 😟 Po visos amžinybės - iš tikrųjų, tai tik po kelių sekundžių - ištraukiu laišką su žemyn galva kabančiu gaisrininku bei krėsle gulinčiu katinu. Fuuu... Suprantu, kad kol kas lyg ir nieko neprisidirbau. Žiūriu toliau, kas čia per įdomybės. Kaip paaiškėjo iš tradiciškai trikalbio laiško, tas ugniagesys yra visai ne ugniagesys ir net ne šikšnosparnis, o tik paprasčiausias dūmų jutiklis. O! Tai štai, Liuksemburgo vyriausybė panoro atkreipti šalies gyventojų ...

... Su kompanija išėjome pasivaikščioti. Taip kokiai valandai. Tik kokius 5-6 kilometrus. Juk geras oras, juk sekmadienis, juk vis dar vasara. Žinoma, nesibaigiančios šnekos tas taip netiesiogiai planuotas šešiasdešimt ar panašiai minučių kiek prailgino. Tada pradėjo lįsti grybai. Vienas. Kitas. Nuodingi ir nenuodingi. Visi gražūs.  Visi nori dėmesio. Pagalvoję apie vakarienę visi draugiškai žingtelėjome nuo takelio ant samanų. Taip prie tų 60+ pliurpimo minučių dar prisidėjo belekiek grybinių minučių. Ir kai jau atrodė, kad viskas, daugiau jau tikrai jokių nuklydimų į šoną - tik tiesiai takeliu, tai va tada...  Tada iš kažkur išlindo gervuogės. O žmonės - padarai silpni, negali prieš tokias miško gėrybes atsilaikyti. Minutės tik kaupėsi ir kaupėsi, vien tik kilometrai daugiau ar mažiau stovėjo vietoje. 6 kilometrai per beveik tris valandas. Ką čia ir bepridėsi. Tik kad artėja ruduo. :) ...

... Kartas nuo karto ES institucijos Liuksemburge surengia atvirų durų dienas. Jos niekada manęs (ir Vilmanto) nesudomindavo - užmesdavom akį, kad toks renginys nusimato, ir tiek. Kurių galų dar ir savaitgalį lankyti vietas, kurios tau vienaip ar kitaip siejasi su darbu? Todėl pašto dėžutėje rastas kvietimas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo atvirų durų dieną buvo abejingai nužvelgtas ir beveik išmestas, tačiau paskutinę minutę dėl visa ko atidėtas į šalį, jeigu netyčia susigundytume užsukti. Iki šiol per visus dešimt Liuksemburge praleistų metų toks noras dar nebuvo kilęs. Visgi išmušė ta valanda - nusprendėme pasivaikščioti ir tuo pačiu trumpam užsukti į Teisingumo Teismą. Galvojom, pasidairysim pusvalandį jame ir tiek toks pramogos. Net įsivaizduoti negalėjau, kad šis renginys sulaukia tokio populiarumo. Atkakę likus valandai iki atvirų durų pabaigos radome visą būrį norinčių patekti vidun. Net prie kelių įėjimų buvo išsirikiavusios eilės; į vieną jų teko ...

... Nors nejučia prabėgusi vasara mūsų per daug nelepino gražiu ir šiltu oru, tačiau atėjęs rudens metas maloniai nustebino. Netgi sakyčiau, kad spalio mėnuo Liuksemburgui buvo fantastiškai maloningas, leisdamas mėgautis puikiu oru ir nuostabiomis spalvomis. Tokiu laiku savaitgalius leisti namuose būtų absoliuti nuodėmė, tad atkapstę namuose kažkur užkištas ir vasarą beveik nenaudotas pasivaikščiojimų maršrutų knygeles bei išsitraukę kuprines pasistengėme išnaudoti kiekvieną minutę. Juk niekada negali žinoti, kada atslinks tos pilkosios lietaus persmelktos Liuksemburgo žiemos dienos, ir nebeliks nieko kito, kaip pradėti serialų žiūrėjimo maratonus maloniai įsisukus į vilnonius pledus bei apsikabinus arbatos puodus. Bet iki tol... Organizmui dar nespėjus perprasti pasikeitusio laiko subtilumų, spalio 30-osios rytą pradėjome gerokai anksčiau nei įprastai (na, bent jau atsižvelgiant į tai, ką mums rodė laikrodis) nepaisant netgi to, kad išvakarėse labai smagiai su draugais...

... Jei diena išaušo saulėta ir šilta, tuomet Greveldanžo ( Greiveldeng ) kaimas rugpjūčio 15 dieną yra puiki vieta pajusti, kaip vietinių apylinkių gyventojai ir jų svečiai iš visos širdies švenčia Žolines bei derliaus šventę ( Léiffrawëschdag ).    Reginys, sakyčiau, kažkuo primena lietuviškus Žolinių atlaidus, į kuriuos susirenka daug žmonių ne tik pasimelsti, bet ir vieni kitus pamatyti bei pabendrauti.  Taigi, ir Greveldanže iš visų kampų išlenda pasipuošę ir smagiai nusiteikę senukai, kaimo bažnyčioje Šv. Mišių metu šventinama derliaus puokštė ( Wësch ), gatvelėse apstu prekybininkų bei amatininkų stendų su visokiomis (kartais keistokomis) gėrybėmis, groja muzikantai, vaikai gali pajodinėti asilais ar būti pavėžinti senais traktoriais. Suaugusieji taip pat turėjo galimybę „prisimatuoti“ jiems tinkamą (ir patinkamą) traktorių. Mes tai jau tikrai nepraleidome tokios progos; negali žinoti, ar kada neteks ūkininkais būti. Léiffrawëschdag šve...

... Vaikščiota buvo prieš gerą pusmetį, bet pasivaikščiojimas buvo susijęs su meile, tai reiškia, kad aktualus visada. :) Vieną sekmadienį (o gal šeštadienį..?), kuris kaip tik sutapo su mūsų vestuvių metinėmis, kažkodėl išsiruošėme ne į restoraną šventinių pietų ar vakarienės, bet... pasivaikščioti po Liuksemburgo miškus bei kaimukus. Šįkart šventę švęsti mums norėjosi būtent taip. Kelionę pradėjome nuo Dykiršo (Diekirch) miesto prie Siuro upės, mūsų apylinkėse garsėjančiu kaip vieta, kur gaminamas liuksemburgietiškas alus labai „originaliu“ pavadinimu - „Diekirch“. :) Pro šį miestelį dažnai pravažiuodavome, bet taip niekad jame ilgiau ir nepasivaikščiodavome. Netgi tada, kai važiavome glostyti asilų bei ieškojome „Velnio altoriaus“ . Todėl nusprendėme, kad prieš pasukdami į haikinimo takelį dar turime pakankamai laiko „prasukti“ pro miesto centrą ir pasidairyti, kaip jame viskas atrodo. Darau išvadą, kad Dykiršo gyventojai akivaizdžiai didžiuojasi ne tik a...