My cosy sofa

... Šį rytą dar žiovaudama rakinu duris, o viena akis jau krypsta link pašto dėželės ir fiksuoja joje gulintį laišką. Išimu ir matau, kad jis iš Vidaus reikalų ministerijos. Ir adresuotas MAN! Kažkodėl širdis nukrito į kulnus ir beplėšiant voką galvoje prasisuko šimtas scenarijų, ko jiems iš manęs galėtų reikėti. Mašina? Ne, su mašina viskas gerai, ir ta ministerija čia ne prie ko. Mokesčiai? Čia irgi neturėtų būti problemų. Kokie nors nusižengimai? Betgi buvau labai pavyzdinga Liuksemburgo gyventoja. Tai kas tuomet?! 😟 Po visos amžinybės - iš tikrųjų, tai tik po kelių sekundžių - ištraukiu laišką su žemyn galva kabančiu gaisrininku bei krėsle gulinčiu katinu. Fuuu... Suprantu, kad kol kas lyg ir nieko neprisidirbau. Žiūriu toliau, kas čia per įdomybės. Kaip paaiškėjo iš tradiciškai trikalbio laiško, tas ugniagesys yra visai ne ugniagesys ir net ne šikšnosparnis, o tik paprasčiausias dūmų jutiklis. O! Tai štai, Liuksemburgo vyriausybė panoro atkreipti šalies gyventojų ...

... Vakar benaršydama FB aptikau istoriją, kuria negaliu nepasidalinti. Prajuokino ji mane iki negalėjimo. Čia panašiai kaip iš serijos " išėjau į pliažą, atsidūriau stotyje ", tik šiuo atveju moteris išvažiavo į Briuselį, bet atsidūrė Zagrebe. Perpasakoju šią istoriją su savo interpretacija, tačiau labai nenukrypstu,o skaitantys angliškai ją gali puikiausiai pasiskaityti čia (labai rekomenduoju). Taigi... Gyveno sau šešiasdešimt septynerių metų moteriškė netoli Briuselio. Nieko čia ypatingo, tačiau prireikė jai vieną kartą nuvažiuoti į už 38 mylių esančią Briuselio stotį – gal kažką pasitikti, o gal ir šiaip. Prieš kelionę dėl viso pikto įvedė į TomTomą (navigacinę įrangą) reikiamą adresą ir pasišvilpaudama sau išvažiavo. Važiavo vieną dieną, važiavo kitą: kai pavargdavo – pasnausdavo mašinoje pakelėje, kai praalkdavo – užkąsdavo degalinėje, ten ir benzino įsipildavo prireikus, o tos Briuselio stoties kaip nėra, taip nėra. Vadinasi, reikia važiuoti toliau – Tom...

... (visi paveiksliukai sužvejoti internete gūglo pagalba, išskyrus centrinį - tas nuosavas) Kaip benamis lietuvis gyvena prie Madrido dangoraižių, galite pasiskaityti šiame lrytas.lt straipsnyje , kuris prasideda, sakyčiau, labai poetiškai: "Egidijus į sieną atremia savo purviną ir šaltą, tarsi mirusio kūną, čiužinį. Ką tik persikraustė. Šis 38-erių lietuvis – naujasis, jau tryliktasis, finansinio rajono Azca gyventojas..." "Visos jo dienos vienodos: nuo socialinės valgyklos iki socialinės valgyklos; vėliau vieši dušai už pusę euro penkiolikai minučių ir galiausiai šoninės prekybos centrų durys – pro jas išmetamas negaliojantis maistas ir jo produktai." Man pasirodė toks "įdomus" ir netgi "įkvepiantis" minėto lietuvio papostringavimas ispanų žurnalistams, kad benamiu būti Madride geriau nei gyventi Lietuvoje: "Nepaisant visko, čia gyvenu geriau nei Lietuvoje. Nes mano šalyje situacija dar blogesnė. Darbo nėra, gauni vos 2...

... O buvo taip... 963 m. Zygfridas nuo Ardėnų iš vienuolyno Trier'e įsigijo Liuksemburgo pilį (fortą/tvirtovę) (tada pirmą kartą ir buvo paminėtas Liuksemburgo vardas; ir šiandien miesto muziejuje galima apžiūrėti šią sutartį). Na, ir pradėjo keroti pirmojo Liuksemburgo grafo Zygfrido dinastija (House of Luxembourg). Apie 1340 m. Liuksemburgas išvirto į hercogystę. Tačiau dinastija gyvavo ir toliau. Bet 1443 m. atėjo Filipas II iš Burgundijos, nes užsigeidė šių žemių ir turtų sau. Ilgai tuo nepasidžiaugė, nes kaip tyčia po šimto metelių - apie 1555 m. - taikiu būdu (greičiausiai per vedybas) Liuksemburgas atiteko ispanams (Habsburgams iš Ispanijos). Bet ir prancūzai panoro Liuksemburgo, tad 1683 m. Liudvikas XIV pasitelkęs karo inžinierių Vauban‘ą ir 25 tūkst. savų karių užpuolė 4 tūkst. ispanų karių garnizoną, buvusi Liuksemburge. Iš pradžių tik apšaudė patrankomis, o vėliau – po kokių metų – jau ėmėsi reikalo rimčiau: apsiautė tuos vargšus 4 tūkst....

Iš draugės išgirdau vieną "vestuvinę" istoriją, kuri mane gerokai nustebino (nors "nustebino", sakyčiau, yra per švelnus žodis), tad sugalvojau ja pasidalinti plačiau. Maža kas... Taigi, patogiai įsitaisykite ant sofos, pasiimkite puodelį karštos arbatos (arba kavos, kaip kad aš) ir pasistenkite įsijausti į šią istoriją... Pasakosiu pirmuoju asmeniu... Vieną dieną sulaukiau pakvietimo į draugės vestuves - į sutuoktuvių ceremoniją ir į vyno bei užkandžių ragavimą viešbutyje. Taigi, atėjus tai svarbiai dienai gėlės jau nupirktos, vokelis paruoštas, pasigražinta. Kadangi Lietuvoje jau galima tuoktis ne tik civilinės santuokos biure, santuokos ceremonija vyksta Nemuno ir Neries santakoje Kaune. Atvyksta jaunieji, civilinės santuokos biuro atstovas juos sutuokia, jaunieji paleidžia "meilės laivelį" į upę. Apie 40 susirinkusių svečių (su dovanomis ir gėlėmis) žavisi jaunaisiais, sveikina, sako linkėjimus. Aš ne išimtis. Tada jaunieji, kol jie pasifotografuos...