Pasakojimai nuo sofos: ežiukai rūke arba Montserrat vienuolynas
... Kai kažkada senų senovėje pačioje jaunystėje, t.y. prieš kokius 12 metų, buvau (tiksliau, buvome abu) Barselonoje, taip ir nesuspėjome aplankyti netoliese esančio benediktinų Santa Maria de Montserrat vienuolyno. Tad šį kartą nusprendėme pasinaudoti proga ir paskirti dieną minėtam vienuolynui. Panašiai, matyt, mąstė daugybė žmonių, nes traukinys į Montserrat vienuolyną buvo sausakimšas. Visgi važiuojant į priekį mums kažkokiu stebuklingu būdu pavyko nukauti porą sėdimų vietų, todėl tą valandą važiavimo išties jautėmės kaip ponai. Deja, atgal teko grįžti jau kaip elgetėlėms – įsitaisius ant žemės tiesiai po užrašu „sėdėti ant grindų draudžiama“. Draudžiama ar nedraudžiama, bet po dienos vaikščiojimo kojos visai nebelaikė. ;) Aha, taigi, išlipę iš traukinio iki vienuolyno kilome geltonu lyniniu keltuvu, nes Monserrat kalnas iškilęs 1236 metrų virš slėnio. Išlipę apsidairėme ir supratome, kad didžiulė valgykla-kavinukė kaip tik ta vieta, kur šiuo metu mums norėtųsi už...