My cosy sofa

... Delio oro uostas. Stovėjau eilėje prie vizų patikros ir mąsčiau: štai mes ir Indijoje – šalyje, kurios nei artimuose, nei tolimuose mano kelionių planuose nebuvo. Visada sakydavau, kad kur jau kur, bet Indijoje tai mano net kojos nebus. Nei aš nušvitimo ieškau, nei aštrų indišką maistą mėgstu, nei lūšnynų gyventojų buitį noriu pamatyt, nepaisant „Šantaramo“ nupieštų vaizdų, net ir Tadžmahalas ( Taj Mahal ), ir tas ne taip jau labai intriguoja. Aplink pilna kraštų, kuriuos šimtą kartų labiau norėčiau aplankyti. Vilmantas irgi Indijos nelaikė prioritetine kelionių kryptimi. Bet eilinį kartą mano gyvenime pasitvirtino patarlė, kad nereikia spjauti į šulinį iš kurio vėliau teks pačiai gerti. Akivaizdu, kad ir vėl prisišnekėjau. Nes štai nekantriai mindžiukuoju eilėje (turime „sėkmę“ prie vizų patikros ateiti, kada prie jos rikiuojasi ilgiausios eilės interesantų) laukdama galimybės palikti Indijos pareigūnams pirštų antspaudus ir pradėti savo indiškąjį nuotykį. Kitaip to ir...

... Jaučiu, kad jau nusibosiu jums visiems su savo vulkanais ir ežerais jų krateriuose, bet kentėkite, žmonės mielieji, kentėkite. Ir mums ten nelengva buvo. :) Taigi, dar viena labai įdomi vieta São Miguel saloje yra Furnas miestelio (o gal kaimelio) apylinkės. Jau vien dėl to, kad jose esama ir ežero vulkano krateryje (jis, beje, man pasirodė ne toks įspūdingas kaip Lagoa do Fogo ar Sete Cidades ežerai, tačiau grožio ir smaragdinės spalvos jam taip pat netrūko) - Lagoa das Furnas , ir fumarolių (apie jas papasakosiu šiek tiek vėliau), ir įvairiausių šaltinių bei geizerių. „Furnas“ miestelio pavadinimas reiškia dėl vulkano išsiveržimo (XVII a.) žemėje atsiradusias ertmes. Ką gi kitą ir galėtų reikšti, kada visas Furnas slėnis yra miegančio vulkano ( Furnas Volcano ) masyvo dalis. Beje, tas „miegantis gražuolis“ yra ne tik vienas iš trijų pagrindinių São Miguel vulkanų, bet ir pats pavojingiausias jų. Čia jums ne juokai. Ims dar ir pabus. Furnas slėnyje trykšta api...

... Po apniukusio starto Sete Cidades , kita diena šiaurinėje salos dalyje išaušo šilta ir saulėta. Buvo taip gera ir malonu, kad norėjosi viską daryti sulėtintai - neskubant pusryčiauti, lėtai sukti ratus po Capelas kaimelį besigrožint pakrante, uoliniais „drambliais“ ( Tomba do Elephant ) ir neaprėpiama Atlanto mėlyne, laipioti po vulkanines uolienas ir t.t. Ir, žinoma, prieš važiuojant toliau buvo tiesiog būtina išsimaudyti tame pačiame Atlante. Nuo minties apie pasiplaukiojimą iki jos įgyvendinimo Vilmantas užtruko tik kokias 3 minutes, o aš vis dar trepsėjau prie vadinamojo  „natūralaus baseino“ ir dvejojau, ar čia verta, o gal šalta, o gal slidu (taip, kol nulipi - tikrai slidu), kai netikėtai pradėjo lyti. O ne!!! Štai tada jau ir man prisireikė maudytis, betgi lyja... Vilmantas vis tik sugebėjo įtikinti, kad nieko tobulesnio kaip maudytis lietui lyjant būti negali. Aš ir patikėjau. :) Lietus ėjo ir praėjo, o mes neskubėdami važiavome iki arbatos plantacijų,...

... Savo kelionę po San Migelio ( São Miguel ) salą nusprendėme pradėti nuo Sete Cidades (išvertus tai reiškia Septyni miestai) ežerų, kurie susiformavo miegančio Sete Cidades vulkano krateryje. Minėtieji ežerai ( Lagoas das Sete Cidades ) dėl savo skirtingų spalvų yra pagrindinė San Migelio salos (o gal ir visų Azorų ) įdomybė, t.y. privalomas aplankyti taškas. Nebuvai Sete Cidades , skaityk, kad nebuvai Azoruose ar kažkaip panašiai. Paprasta. Pasak vietinės legendos, du skirtingų spalvų ežerai atsirado dėl nelaimingos meilės. Vienas toks tėvas, kuris tuo metu dar buvo ir karalius, po žmonos mirties griežtai augino dukrą ir neleido jai su niekuo bendrauti, išskyrus auklę, ir niekur už pilies ribų išeiti. Tačiau gudruolė dukra, padedama savo auklės, sugalvojo pasidairyti, kas slepiasi už tvoros - kol tėvukas mėgavosi pokaičio miegu, princesė smagiai sau lakiojo po pievas ir kalvas. Džiaugėsi gyvenimu kol vieną kartą išgirdo piemenį grojant fleita ir, kvailiukė, įsimylėjo...