My cosy sofa

... Žinot, kokios yra pačios smagiausios kelionės? Tos, kurių metu ne tik pamatai kažką naujo, bet ir susitinki išsiilgtus draugus. Šie „du viename“ dalykai net ir trumpiausią išvyką į kitą kaimą paverčia nepamirštama. Dar smagiau, kada ilgai nesimačius ir vėl susitikus galima kalbėtis iki trečios nakties, išsimiegojus neskubant valgyti ilgus pusryčius ir vėl plepėti, ir visiškai nesijaudinti, kad šį kartą Didysis Benas ( Big Ben ) ar Londono akis ( London Eye ) liks neaplankyti. Nors tai yra vargiai įmanoma, kadangi klajojant po Londoną, anksčiau ar vėliau akis neabejotinai užklius už šių architektūrinių Londono ikonų. Gali jos patikti, gali erzinti (kažkodėl įsivaizduoju, kad Londono akis „grynakraujus“ londoniečius veikia panašiai kaip Eifelio bokštas paryžiečius), tačiau be jų Londoną jau sunku įsivaizduoti. Galiausiai, mūsų kojos vis tiek pačios iki jų atvedė. Taip pat neatsispyrėme pagundai dar kartą pavaikštinėti po spalvingąjį Kamdentauną ( Camden Tow...

... Sekmadienis Londone išaušo netikėtai (gal čia tik mums?) saulėtas. Išsimiegoję ir sukirtę tradicinius angliškus pusryčius, pilni jėgų sėdom į dviaukštį raudoną autobusą (prisipažinsiu, labai norėjau pavažiuoti antrame autobuso aukšte), kad nuvežtų mus į Camden rajoną. Žinojau, kad ten būna turgus, bet kad TOKS turgus, tai jau tikrai nesitikėjau. Ten tiek daug visokiausių kioskelių, būdelių, parduotuvėlių ir pan.– gali ir pavalgyti, ir apsirengti, ir išsitatuiruoti, ir grožio procedūras atlikti ar likimą išsiburti. Ir dar, aišku, plūdo masė žmonių – ir potencialių pirkėjų, ir žioplinėtojų kaip mes. Mes su Marija Andžela turbūt būtume galėjusios šiame „turgelyje“ laisviausiai praleisti visą dieną, tačiau vyriška Vilmanto kantrybė visgi turėjo savo ribas, tad tų ribų stiprumo labai ir nebandėme. Be to, daug žmonių iš tiesų labai vargina ir po kurio laiko jau norisi susirasti ramesnį kampelį. Bet prieš tai atradau, kad galėčiau būti raudonų širdutinių akinių su užrašais ...

... Su daugelio numylėtu Londonu mano santykis dviprasmiškas... Seniai seniai, kai studentavimo laikais skynėme Anglijos braškes, teko lankytis Londone. Prisimenu tokį bendrą įspūdį, kad man jame visai nepatiko, bei atskirus fragmentus – "koks mažas Big Beno bokštas", "kiek daug keistų žmonių", "koks gražus parkas", "kam reikalingi mėnesiniai bilietai į Natural History muziejų?", "durnesnio filmo nei Wild Wild West pažiūrėti Odeone turbūt negalėjom išsirinkti". Tik tiek. Bet galbūt tas bendras įspūdis ir per 3 mėnesius iki pasišlykštėjimo įgrisusios braškės nulėmė, kad dar ilgai po to manęs (kaip paaiškėjo, ir Vilmanto) ši kelionės kryptis visiškai nedomino. Bet paskutiniu metu vis dažniau pagalvodavau apie Londoną.        Londons,                                Londons,     ...