Pasakojimai nuo sofos: toji greipfruto skonio Kordoba (I)
... Dienos ir minutės bėga kaip pašėlusios, aš tik šiandien kažkaip susipratau, kad ruduo jau beveik įpusėjo. Ir kaštonų bei lapų krūvos jau voliojasi po kojomis. Gerai, kad ben tuos pamačiau ir net vieną pasinešiojau kišenėje. Ir rytinis rūkas vis dažnesnis mūsuose. Ką padarysi, pati savanoriškai įsikinkiau į tą darbo ir mokymosi (o gal gražiau būtų – lavinimosi??? dar pridėkime ir sporto, jei tik mano kairioji koja neužprotestuos) voverės ratą, tad skųstis kaip ir neturėčiau. Tik tiek, kad po viso to grįžusi vakarais neturiu absoliučiai jokių jėgų (net pačių menkiausių) užsiimti kokia nors susikaupimo reikalaujančia veikla. Tas tinka ir įrašams šiame tinklaraštyje. Tik vis kažkaip viliuosi, gal įprasiu prie tokio ritmo ir tada jau viskas eis kaip sviestu patepta – viską, ką suplanavusi, spėsiu kuo lengviausiai ir puikiausiai padaryti. ... Žinau, žinau... Bet patys suprantate, truputį tokios optimistinės saviapgaulės irgi reikia. :) Tad su tokiu nusiteikimu bandau nušluoti ...