My cosy sofa

... Žinot tą jausmą, kada kai neturi arba negali, tai labai norisi, nors jei galėtum ar turėtum, tai gal ir neatrodytų tai taip svarbu. Tatai nutiko ir man: vasaros viduryje pradėjusi dirbti naujame darbe sužinojau, kad pirmus tris mėnesius atostogų negaliu turėti. Ai, kas čia tokio, kai pagalvoji, juk prieš tai pusmetį nedirbau, tai prisiilsėjau, prisitingėjau ir prisilaksčiau. Ir apskritai, kas jau čia tie trys mėnesiai. Bet... Praėjus pirmai "kojų apšilimo" naujame darbe stadijai, staiga ėmiau jausti, kad, ohoho, trys mėnesiai - tai ne juokas, o visai ilgas tarpas, kai kiekviena diena atrodo vis ilgesnė ir pilkesnė, ir lietingesnė, ir pan. Tad paskaičiavusi, kada jau man baigiasi "negalėjimo atostogauti" stadija, ėmiausi Vilmantui zyzti, kaip mums reikia kažkur-nors-betkur išvažiuoti. Kur nors netoli, t.y. Europos ribose, tačiau kur galima tikėtis kiek šiltesnių orų ir daugiau saulės. Kadangi pernai metais panašiu metu keliavome po Ispaniją , tai šiam...

... Dienos ir minutės bėga kaip pašėlusios, aš tik šiandien kažkaip susipratau, kad ruduo jau beveik įpusėjo. Ir kaštonų bei lapų krūvos jau voliojasi po kojomis. Gerai, kad ben tuos pamačiau ir net vieną pasinešiojau kišenėje. Ir rytinis rūkas vis dažnesnis mūsuose. Ką padarysi, pati savanoriškai įsikinkiau į tą darbo ir mokymosi (o gal gražiau būtų – lavinimosi??? dar pridėkime ir sporto, jei tik mano kairioji koja neužprotestuos) voverės ratą, tad skųstis kaip ir neturėčiau. Tik tiek, kad po viso to grįžusi vakarais neturiu absoliučiai jokių jėgų (net pačių menkiausių) užsiimti kokia nors susikaupimo reikalaujančia veikla. Tas tinka ir įrašams šiame tinklaraštyje. Tik vis kažkaip viliuosi, gal įprasiu prie tokio ritmo ir tada jau viskas eis kaip sviestu patepta – viską, ką suplanavusi, spėsiu kuo lengviausiai ir puikiausiai padaryti. ... Žinau, žinau... Bet patys suprantate, truputį tokios optimistinės saviapgaulės irgi reikia. :) Tad su tokiu nusiteikimu bandau nušluoti ...

... Nesibaigiantis lietus bei kažkur prapuolusios saulės ilgesys paskatino leistis į saulės, spalvų ir žydro vandens paieškas. Laiką leidome saloje, kur norint, galima apskritai nieko aktyvaus neveikti – tingėti, gulinėti, maudytis, skaityti, lėtai vaikštinėti… Ir dar grožėtis nuostabiais saulėlydžiais. Todėl ir buvau prapuolusi kurį laiką (turbūt be galo pasiilgote manęs, ar ne?) bei visiškai pamiršusi internetą, kompiuterį ir netgi, galima sakyti, telefoną. Absoliutus gėris. Supratau, kad jau buvau pasiilgusi tokių "pliažinių" atostogų, nes mūsų kelionės dažniausiai būna pakankamai aktyvios. Turbūt nusibosiu, bet ir vėl buvome Ispanijoje. Tačiau ne žemyninėje, o vienoje jos salų netoli Afrikos krantų – Tenerifėje. O tai reiškia, kad šimtu procentų patingėti mums nepavyko, nes šioje saloje apstu įdomybių, kurias mums norėjosi išbandyti arba aplankyti. Tad gyvenome savo tradiciniu pliažinių atostogų ritmu: vieną dieną tinginiaujame, kitą dieną – kur nors tr...

... Dažniausiai po kelionės man būna nepaprastai lengva dalintis savo įspūdžiais ir nuotaikomis iš jos bei apie ją. Tačiau nutinka ir taip, kaip kad šįkart, kada visą kelionės gerumą norisi pasilaikyti sau, niekam nepasakojant, nes atrodo, kad nei jausmų, nei kvapų, nei nuotaikos paprasčiausiai nepavyks perduoti. Bet kad nepavirsčiau išpampusiu voru, kuris savo maistą tvirtai apvynioja voratinkliu ir vienas pats sau mėgaujasi juo, pabandysiu pasidalinti su jumis fragmentais iš palyginus dar šviežio pasibuvimo Andalūzijos apylinkėse prie Viduržemio jūros. Nors vis dar nežinau, kaip perduoti šviečiantį miestelių ir kaimų namų baltumą, akis traukusio arabiškojo (gal net būtų galima sakyti mauriškojo) architektūrinio stiliaus elementus, svaiginančiai stiprų žydinčių ir tuo pat metu vaisius vedančių apelsinų kvapą (toooks malonumas po tokiu medžiu uosti žiedų kvapą), jūros vėjo gaivą bei apėmusį atostoginį tingulį... Ne, bet tikrai, po intensyvios kelionės, man...

... Na va, pagaliau prisiruošiau papasakoti apie San Franciską - miestą, kurį įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio ir kuriame dar tiek daug visko mūsų neatrasto ir nepamatyto. Tiesa, tai kartu bus ir paskutinis mano reportažas iš kelionės po Ameriką. Na, bet kiek gi galima šlaistytis po ją? O ir taip visiems jau atsibodo... :) Taigi, jeigu jus dar kamavo klausimas, kuriame iš aplankytų JAV miestų mes norėtume gyventi, tai atsakymas vienareikšmiškas - San Franciske. Oi, kaip man norisi dar kartą jame apsilankyti, o idealiu atveju - kokius porą metelių pagyventi. Įsisvajojau... :) San Franciske mes praleidome nedovanotinai mažai laiko kaip tokiam nuostabiam miestui - tik pusantros dienos. Viskas čia per tą nelemtą pavėlavimą į autobusą Los Andžele. Nors imk ir nusigraužk nagus. ... Vos tik atvykus mus pakerėjo San Francisko kalvotumas. Pasirodo, šiame mieste suskaičiuotos net 44 kalvos. Tiesa, to žavesio liko kiek mažiau, kai paaiškėjo, kad savuosius lagaminus teks patiems užsite...