Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoje! (San Franciskas - mūsų meilė)

...

Na va, pagaliau prisiruošiau papasakoti apie San Franciską - miestą, kurį įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio ir kuriame dar tiek daug visko mūsų neatrasto ir nepamatyto. Tiesa, tai kartu bus ir paskutinis mano reportažas iš kelionės po Ameriką. Na, bet kiek gi galima šlaistytis po ją? O ir taip visiems jau atsibodo... :)

Taigi, jeigu jus dar kamavo klausimas, kuriame iš aplankytų JAV miestų mes norėtume gyventi, tai atsakymas vienareikšmiškas - San Franciske. Oi, kaip man norisi dar kartą jame apsilankyti, o idealiu atveju - kokius porą metelių pagyventi. Įsisvajojau... :)

San Franciske mes praleidome nedovanotinai mažai laiko kaip tokiam nuostabiam miestui - tik pusantros dienos. Viskas čia per tą nelemtą pavėlavimą į autobusą Los Andžele. Nors imk ir nusigraužk nagus.

...

Vos tik atvykus mus pakerėjo San Francisko kalvotumas. Pasirodo, šiame mieste suskaičiuotos net 44 kalvos. Tiesa, to žavesio liko kiek mažiau, kai paaiškėjo, kad savuosius lagaminus teks patiems užsitempti į vieną tokių kalvų - itin stačią Nob kalvą (Nob Hill), kurios viršūnėje ir buvo įsikūręs mūsų viešbutis. Bet negi samdysi taksi, kad užvežtų iš gatvės apačios į viršų??? Mes dar tokiam žingsniui nesam pribrendę. :)

Gal kam bus įdomu sužinoti, kad Nob kalva neretai vietinių gyventojų tarpe pavadinama "snobų kalva", nes šiame rajone gyvena nemažai pasiturinčiųjų aukštesnės klasės šeimų, jauni karjeras padarę miestiečiai ir pan. Be to, žodis "nob" slengo kalboje reiškia turtingą ir įžymų asmenį.

Na, bet kažkaip užsikeberiojom į tą "snobų" rojų, o tada jau tebuvo tik keli žingsniai iki viešbučio. Neabejoju, kad mūsų "snobiškojo" viešbučio durininkui mes atrodėm keistokai - iš kažkur atskubantys du suplukę vargšiukai su didžiuliais lagaminais bei kuprinėmis. Jie gi pripratę prie padorių klientų, tvarkingai išlipančių iš prie viešbučio durų sustojusių automobilių ar taksi, o ne per pusę miesto pėsčiomis betįsiančių lagaminus (gerai jau, gerai, ne per pusę miesto, o tik į kalvą).

Laimė, kad tuo metu durininkų ir kitų nuomonės mums mažiausiai rūpėjo, kadangi visos mintys buvo sutelktos į tai, kaip kuo greičiau gauti kambarį ir patekti į dušą. Tačiau tenka pripažinti, kad visas kopimo kančias atpirko pro viešbučio kambario langus atsivėrusi miesto panorama. Žiūrėtum ir žiūrėtum...

Tai va, valandėlę kitą pailsėję nusprendėme, kad dar visai turime jėgų pasivaikščiojimui po vakarinį-naktinį San Franciską.

Tad pasigrožėję greta viešbučio stovinčia ir itin gražiai apšviesta Malonės katedra (Grace Cathedral) neskubėdami patraukėme pasidairyti po didžiulį ir įspūdingai "kinietišką" kinų kvartalą.

Apie šį kvartalą (beje, patį seniausią kinų kvartalą visoje Šiaurės Amerikoje) plačiai nepasakosiu, nes kinų temai anksčiau ir taip jau skyriau pakankamai dėmesio. Tiesa, pasirodo, kad šio kvartalo gatvelėmis vaikštinėdavo ir paauglystėje dievinto romano "Kelyje" autorius Džekas Keruakas. Jo garbei yra ne tik šaligatvyje įspausta lentelė, bet ir visa gatvė pavadinta Keruako vardu.
O iš ten kojos nešė toliau - link Vašingtono aikštės bei aplink ją išsidėsčiusių, kavinėmis aplipusių ir triukšmingai šurmuliuojančių gatvelių.

Pasidairę po jas ir netgi aptikę graikų restoraną "Estia" (na, beveik Estiją) pajutome, kad dar turime jėgų ir nusiteikimo pasivaikščioti iki pat San Francisko įlankos vandenų. Tad neskubėdami patraukėme Brodvėjaus gatve (Broadway avenue), kurioje, kaip supratome, įsikūrę nemažai suaugusiems (ypač vyrams) skirtų klubų ir barų.
Aišku, kelias atgal į viešbutį nebebuvo toks romantiškas, nes ne tik kojos, bet ir galva buvo toookios pavargusios...

Tačiau iš ryto vėl buvome pilni keliautojų entuziazmo, todėl nusprendėme, kad būtų visai įdomu daugiau pasidairyti po miestą, bet per daug nenuvarginant savo kojų, t.y., kuo daugiau naudojantis viešojo transporto privalumais.

Prieš tai dar kartelį, bet jau dienos šviesoje, apžiūrėjome Malonės katedrą, kurioje mūsų dėmesį prikaustė "auksinės" durys. Pasirodo, tos durys turi ilgiausią istoriją ir atkeliavo jos iš Europos, konkrečiau - Italijos, tačiau dabar bažnyčioje yra ne originalios durys, o tik jų kopija, kadangi originaliosios "užkonservuotos" kaip svarbus istorinis kultūrinis objektas, kad nebūtų veikiamos oro permainų etc.).

Tada pasinaudoję turistų informacijos centro paslaugomis įsigijome dienos bilietą ir kažkuo panašiu į troleibuso-autobuso hibridą nuvažiavome iki garsiojo 39-ojo molo (Pier 39). Prie jo ne tik būriuojasi tuntai turistų ir ruonių (beje, tikra pramoga buvo stebėti jų, t.y. ruonių, kovas dėl vietos ant lentos, nors kvapas ir ne pats maloniausias),

bet ir šiaip netrūksta visokių atrakcijų - pilna kavinių, siūlomi bilietai į visokias ekskursijas, nuomojami dviračiai, pardavinėjami suvenyrai, netoliese įsikūręs ir nedidukas įlankos akvariumas. Belaukdami savo pasiplaukiojimo ekskursijos vietoje kavinių nusprendėme pažioplinėti akvariume.

Akvariume galima pamatyti būtent San Francisko įlankoje bei aplinkiniuose vandenyse besiveisiančių žuvų ir kitokių jūrinių gyvūnų rūšis. Kažkaip visai smagiai atrodė vienoje vietoje susitelkusi gausybė medūzų ar beplaukiojantis didžiulis būrys ančiuvių. O koks keistas jausmas glostyti nediduką ryklį ar dvi smagias ir labai smalsias mažytes rajas.

Tačiau pats įdomumas vaikštinėti po akvariume įrengtą stiklinį tunelį (net 91 m ilgio!), kada virš galvos ir šalimais plaukiojo didžiulės rajos, rykliai bei daugybė kitų žuvų. Taip pat ir vienas naras.

Iš muziejaus nuskubėjome į poros valandų trukmės ekskursiją laivu, plukdžiusio link vieno žymiausio San Francisko objektų - raudonojo Auksinių vartų tilto. 1937 m. pastatytas kabantis tiltas pavadintas sąsiaurio, skiriančio San Francisko įlanką nuo Ramiojo vandenyno, vardu. Visgi Auksinių vartų tiltas, būdamas amerikiečių pasididžiavimu bei San Francisko simboliu, turi ir savo "tamsiąją pusę" - laikui bėgant šis tiltas tapo populiariausia savižudybių vieta ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje.

Iš laivo turėjome gerą galimybę pasižvalgyti ne tik į kalvotąjį San Franciską, bet ir į aplink skraidančius pelikanus.

Dar viena San Francisko garsenybė - tai Alkatraso saloje, nutolusioje nuo kranto 2,4 km, esantis kalėjimas. Prieš tai ten buvo švyturys, vėliau - karinis įtvirtinimas, tada - karinis kalėjimas, o iki 1963 m. - federalinis kalėjimas, vėliau kurį laiką sala buvo okupuota indėnų, reikalavusių savo teisių ir žemių. Oficialiai teigiama, kad per 29 federalinio kalėjimo funkcionavimo metus iš jo sėkmingai pabėgti nepavyko nei vienam kaliniui. O jame kalėjo ir tokia įžymybė kaip Al Kaponė (Al Capone). Ši sala su išlikusiais kalėjimo pastatais šiuo metu yra vienas lankomiausių muziejų pasaulyje. Mes jame išsilaipinę nebuvome (dėl akivaizdžios priežasties - laiko trūkumo), bet jo populiarumą gerai iliustravo nuolat kursuojantys pilni turistų laivai.

Parplaukę krantan dar įkišome nosį į Žvejų prieplaukoje (Fishermens Wharf) esančią jūros gėrybių bei žuvų pardavyklą, kuri mūsų visai nesužavėjo, o tada jau sėdome į mane itin viliojusį lyninio tramvajaus vagonėlį (angl.: cable car; kažkuo panašų į Kaune esantį funikulierių), kuris mus pradžioje užkėlė į vieną kalvų, o tada nugabeno žemyn tiesiai į miesto centrą.

Ten vienoje kavinių atidavę duoklę skrandžio poreikiams, sėdome į autobusą ir patraukėme į visiškai priešingą miesto pusę - į paplūdimį prie Ramiojo vandenyno. Važiavome, važiavome, važiavome... Ir štai:

Paplūdimys mums tikrai patiko - miela vietelė romantiškam piknikui, susitikimui su draugais ir tiesiog pasisėdėjimui su knyga. Kažkaip po visų trankymosi po miestą pabuvusi prie vandens ir vėl atsigavau. Tiesa, maudytis nepasiryžau, nes vanduo pasirodė šaltokas, tad pakako tik pabraidyti. Tuo tarpu Vilmantas vis tiek nepraleido progos pasiplaukioti. Na, bet ne visi gi tokie drąsuoliai. :)

"Nusiraminę" prie Ramiojo vandenyno vėl grįžome į miesto centrą, apžiūrėjome Union aikštę, miesto rotušę, simfonijos ir operos sales, pavaikštinėjome centrinėmis gatvelėmis, paspoksojome į žmones bei parduotuvių vitrinas. Tuo mūsų pažintis su San Francisku ir baigėsi.

Gaila, bet taip ir likome nepasivažinėję dviračiais vandenyno pakrantėmis, nenusikėlę į salas, nepamatę super vingiuotos gatvelės, nenuplaukę paieškot banginių ir dar daug ko nenuveikę... Bet aš guodžiuos tuo, kad mes ten dar nuvyksime. O šiaip, bent jau mums, San Franciskas pasirodė toks europietiška dvasia persismelkęs miestas, nors net negalėčiau dorai paaiškinti, kodėl. Tiesiog. :)

Na va, štai ir reportažų apie Ameriką mūsų akimis pabaiga. :)

P. S.: Daug įdomaus apie San Franciską galite sužinoti apsilankę Battered Suitcase tinklaraštyje.