My cosy sofa

... Antrąją dieną Florencijoje ( pirmosios dienos įspūdžiai - čia ) visą dėmesį sutelkėme į skanius pusryčius ir į Katedros aikštėje ( Piazza del Duomo ) esančių pastatų lankymą: į katedrą buvo galima patekti nemokamai, bet į krikštyklą, varpinę bei katedros kupolą jau teko įsigyti bilietą. Juos visus tiesiog būtina pamatyti, tačiau reikėtų turėti galvoje, kad būdami UNESCO Pasaulio paveldo sąraše ir pačioje Florencijos širdyje jie yra itin „aplipti“ miesto lankytojų. Visgi bilietas  į juos galioja net keletą dienų, todėl nebūtina verstis per galvą bandant viską apžiūrėti per vieną dieną. Taip ir būtų geriausia daryti, bėda tik, kad mes neturėjome kelių dienų – tik tą vieną. Pirmiausia užsukome į Katedrą ( Cattedrale di Santa Maria del Fiore arba tiesiog Il Duomo di Firenze ), kurios baltos, žalsvos ir rausvos spalvų marmuru dekoruotos sienos (eksterjeras užbaigtas tik XIX a.) yra išskirtinai puošnios, tuo tarpu gotiškas bažnyčios interjeras – asketiškai santūrus....

... Kol kas paskutinis įrašas iš trumposios „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ serijos. Juokingiausia, kad jį parašyti prisiruošiau po gerų pusės metų. Paskutiniu metu kelionės mane kažkokiu keistu būdu ištinka greičiau nei spėju parašyti įrašus apie jau praėjusias, todėl nusprendžiau, kad šiame etape bus lengviau gyventi laikantis šūkio „Geriau vėliau, negu niekada“, o ne graužiant save, kad kažko neparašiau, nors rašyti man labai smagu. Kiek prisibijau, kad šis tinklaraštis man nepavirstų prievole ar nemielu darbu, todėl nusprendžiau atsipalaiduoti ir leisti įrašams dėliotis savo ritmu. Ir visiškai atsipalaidavusi pagaliau pasakoju apie smagų savaitgalį Paryžiuje (Paris)... spalio mėnesį. ;) Kai buvau pakviesta prisijungti prie šaunios kompanijos Paryžiuje, net nesuabejojau. Kur jau aš nesutiksiu! Juk šiam miestui kaip ir draugėms neįmanoma pasakyti „ne“. Buvau išsiilgusi savo Jurgos, be galo seniai bemačiusi kitą Jurgą ir net nepažinojau (koks apsileidimas) Aldonos....

... Žinot, kokios yra pačios smagiausios kelionės? Tos, kurių metu ne tik pamatai kažką naujo, bet ir susitinki išsiilgtus draugus. Šie „du viename“ dalykai net ir trumpiausią išvyką į kitą kaimą paverčia nepamirštama. Dar smagiau, kada ilgai nesimačius ir vėl susitikus galima kalbėtis iki trečios nakties, išsimiegojus neskubant valgyti ilgus pusryčius ir vėl plepėti, ir visiškai nesijaudinti, kad šį kartą Didysis Benas ( Big Ben ) ar Londono akis ( London Eye ) liks neaplankyti. Nors tai yra vargiai įmanoma, kadangi klajojant po Londoną, anksčiau ar vėliau akis neabejotinai užklius už šių architektūrinių Londono ikonų. Gali jos patikti, gali erzinti (kažkodėl įsivaizduoju, kad Londono akis „grynakraujus“ londoniečius veikia panašiai kaip Eifelio bokštas paryžiečius), tačiau be jų Londoną jau sunku įsivaizduoti. Galiausiai, mūsų kojos vis tiek pačios iki jų atvedė. Taip pat neatsispyrėme pagundai dar kartą pavaikštinėti po spalvingąjį Kamdentauną ( Camden Tow...

... Labai didelis miestas. Labai mažas miestas. Negaliu apsispręsti, kuris iš dviejų paminėtų Tanžero apibūdinimų yra tikslesnis, nes, mano akimis, jie abu yra teisingi. Viskas priklauso nuo požiūrio. Tanžeras ( Tanger ; Tangier ; Ṭanjah ) iš tiesų yra didelis – tai trečias pagal dydį Maroko miestas, turintis apie milijoną gyventojų, ir antras pagal svarbą šalies industrinis centras, todėl galvojant apie jį labai prašyčiau neįsivaizduoti Palangos ar Šventosios. Taip pat tikriausiai nenustebinsiu paminėdama, kad tai yra labai senas miestas (jo užuomazgos siekia penktą amžių prieš Kristų ir anksčiau), patyręs įvairių kultūrų – finikiečių, berberų, arabų, ispanų ir kt. – įtaką. Viename mieste įsikūrusios žydų, krikščionių ir musulmonų bendruomenės, iš užsienio (Europos, JAV) atvykstantys imigrantai, šešiolika metų gyvavęs tarptautinės zonos statusas (iki pat 1956 m.) – visa tai neabejotinai kūrė labai savitą Tanžero atmosferą. Prie to prisidėjo ir miestą pamėgę žy...