My cosy sofa

... Kartais nuo darbų kiekio ir švenčių laukimo man kiek pavažiuoja stogas ir aš įsipainioju į visokius žaidimus bei projektus. Vienas tokių - rankdarbiautojų SWAP'as, kuris buvo organizuojamas tinklalapyje " Gal tau pakeliui ". Kadangi siuntinukas jau pasiekė adresatą , galiu truputį parodyti, kuo užsiiminėjau vakarais vietoje to, kad rašyčiau apie keliones. Na, buvo vakarų, skirtų šioms popierinėms žvaigždutėms-žaisliukams.  Lanksčiau, blizginau, vėriau karoliukus ir visaip kaip gražinau. Tuomet teko sukurpti joms dėželę, kad saugiai joje sugultų. O tuomet jau, kad skleistų šventinį džiugesį. Taip pat teko pasirūpinti šia užrašų knygute, į kurią būtų galima surašyti visas (ne tik gilias, bet ir seklias) mintis. Kad minčių nepritrūktų, palikau keletą "nuo savęs".  Ir dar truputį vos įžiūrimų laumžirgių. Kad maloniau knygelė vartytųsi, teko viršelius paminkštinti. O kad jau ji skirta meniškam žmogui, tai atitinkamai ir papuoš...

... Kas žino, kaip atrodo Kalėdų (senio) nykštukai? Na tie, kurie rūpinasi dovanomis, kalėdine nuotaika, visokiais ten papuošimais ir kitais stebuklais. Aišku, šiuolaikiniais laikais labai paprasta – įsijungi guglą (google) ir prašau, net galvos sukti nereikia, štai ir pilna visokiausių nykštukų.     ( paveiksliukai surasti per google ) Aš irgi kažkaip panašiai tuos nykštukus įsivaizdavau, kol kažkada čia visai neseniai pažiūrėjus pro langą man neatsivėrė akys. Ogi nykštukas! Pats tikriausias! Tai štai kaip, pasirodo, jie išrodo…   Sakysit, visai ne nykštukas? Aha, aha. Taigi lyja, o ant medžių jau nusileidusios didelių dideliausios snaigės. Ir netirpsta. Stebuklas, ne kitaip. Tik nykštukai taip geba, dievaži. :)   ...

... Galvojau, kokiu įrašu pradėti 2013 metus... Žinoma, labiausiai tai noriu padėkoti apsilankantiems, o ypač paliekantiems kokį vieną kitą komentarą  - puikiai žinau, kaip sunku tai daryti, nes ir pati neretai imu ir patingiu kažką kitiems brūkštelėti... ;) Visgi 2013 pradžiai reikėtų kokio bent apysmagio įrašo, nors šventės jau kaip ir baigėsi. Tad papasakosiu apie smagius vieno žiemos savaitgalio Briuselyje atradimus bei vieną tokį nusivylimą. Pradėsiu nuo didžiausio atradimo – Briuselio centre esančio Muzikos instrumentų muziejaus ( www.mim.be ). Šiame muziejuje slypi viena didžiausių ir įvairiausių muzikos instrumentų kolekcijų pasaulyje (kažkur apie 8000 instrumentų, nors eksponuojama tik koks 1200, bet ir tiek daugiau nei pakankamai, patikėkite manimi). Ir jis ne šiaip „tik“ muziejus, bet ir mokslo tyrimų institucija, ir biblioteka, ir netgi vieta koncertams, ne veltui jam priklauso net trys pastatai. Iš minėtų trijų pastatų matomiausias ir labiausiai tra...

 ... Jeigu šis įrašas pasirodė, vadinasi, Žemė ir toliau sukasi aplink Saulę (bei aplink savo ašį),  o aš jus sveikinu su Šv. Kalėdomis ir artėjančiais Naujais. Būkite laimingi,  nepamirškite keliauti,  netgi jei tai tik gretimas kaimas ar miestelis,  juk visur galima rasti įdomių dalykų. Be to, kiekviena kelionė yra ne tik pasaulio pamatymas, bet ir savęs pažinimas. ...

... Nors Kalėdų mugė jau nuo gruodžio pradžios šurmuliavo mums po langais (arba, jei tiksliau, tiesiai po langais), bet didelio noro joje apsilankyti nebuvo. Kažkaip šį kartą pakako visus tuos lemputėmis blyksinčius kioskelius matyti pro langą. Tiesa, vieną kartą karšto vyno joje visgi išgėrėme. Na, nuobodi ta Liuksemburgo mugė iki negalėjimo. Pirmą ar antrą kartą gal ir įdomu, bet kai kasmet jokių pokyčių ar intrigos, tai greit susidomėjimas ir entuziazmas nuslopsta. Na, bent jau mūsų. Visgi po dovanų paieškų maratono Trier'e (čia Vokietijoje) kažkaip dar radome jėgų aplankyti jų mugę, kuri, lyginant su Liuksemburgo, yra gerokai didesnė, turi įdomesnių daikčiukų bei yra sausakimša žmonių. Be to, joje galima aptikti skanutėlių bulvinių blynų, siūlomų su obuolių koše. Ta košė kaip ir prieštarauja iš vaikystės atsineštam įpročiui bulvinius blynus valgyti su grietine bei varške, bet šuo ir kariamas pripranta, ane? Tad po kurio laiko bulviniai blynai su obuolių košės akompaniment...

 ... Vakar vakare besėdint ant sofos ir bežiūrint "Žiedų valdovo" antrą dalį kažkaip netikėtai lengvai ir greitai susidėliojo Kalėdinis vainikas (ilgiausiai truko karoliukų vėrimas ant adatėlių ir jų smaigstymas): Net pati nustebau, kad padariau, nes buvau tikra, kad šiųmečio Kalėdinio vainiko darymas taip ir užsibaigs jo pradinėje stadijoje: nusipirkus putoplastinį pagrindą ir saugiai jį padėjus spinton  a la "padarysiu kitais metais, nes dabar nėra laiko"... Bet ne!  Todėl ir maivaus. :) p.s. o patikusią mintį radau štai čia

 ..... O ką Kalėdinė nuotaika? Ji irgi tyko už kampo.:) Taip jau išėjo, kad šįmet žiema ir šviesos greičiu artėjančios šventės užklupo mane netikėtai. Tokią visai nepasiruošusią: nei šilto palto spintoje nėra, nei padarytų sveikinimo atvirukų krūvelės ant stalo, nei kaistančio karšto vyno puodo virtuvėje...    Todėl, kad jau visiškai neatsiliktume nuo "šventinio ritmo", kuriuo regis gyvena visas pasaulis, žinoma, išskyrus mane (na, gerai, gerai, čia jau truputį hiperbolizuoju), mes su Vilmantu nepraleidome pasitaikiusios progos apsilankyti viename tokiame Prancūzijos miestelyje Kolmare (Colmar), kuris garsėja savo Kalėdinėmis mugėmis bei tituluoja save Elzaso vyno sostine. Mums atvykus Kolmare jau šurmuliavo žmonės - kol vieni dar tik ruošė palapines prekybai, kiti jau sėkmingai siūlė visokiausias "Kalėdines" gėrybes, o esant nedidelei minusinei temperatūrai tokius žioplinėtojus kaip mes ypač gundė aplink sklindantys karšto raudono ir balto (!...

... Na, aš šiemet greta visų kitų mano "apsėdimų" pajaučiau didžiulį poreikį pažaisti dekupažinant burbulus. Gavosi pusėtinai, o smagiausia dalis buvo daryti "ežiukus" ant burbulų. Juokingiausia, kad tų burbulų aš pridariau gerokai daugiau nei mums reikia - jei apskritai reikia, žiūrint iš praktiškos pusės. Siūlais priraišioti manieji kalėdiniai burbulai iki šiol kabo ant mūsų skalbinių džiovyklos, kur buvo palikti "trumpam" išdžiūti.... O džiovykla, žinoma, garbingai stovi mūsų didžiajame kambaryje... Gaunasi beveik kaip papuošta eglutė, ane? :)

... Toliau beieškant kalėdinės nuotaikos, visai vertėjo vakarėjant išeiti pasivaikčioti po Liuksemburgo centrą... Žmonių judėjimas nejučia įtraukė, o šviečiančios miesto šventinės puošmenos puikiai pakelė nuotaiką. Negalima skųstis, miestas tikrai gražiai pasipuošęs ir pasiruošęs ateinančioms šventėms. Jau nekalbant apie kasdien smagiai šurmuliuojantį kalėdinį turgėlį bei "gyvus" šventinės muzikos koncertus. Taigi, visai malonu pamaklinėti po Liuksemburgą prieš Kalėdas... Tiksliau - kai nelyja lietus... ;) Miestas ir kitaip ruošiasi artėjančios šventėms - padaugėjo pramoginių renginių, atvažiavo Kalėdų senis su visa savo palyda ir net "kokakoliniu" sunkvežimiu (lygiai tokiu, kokį matome reklamose - su lemputėmis ir pan.), parduotuvės tam tikromis prieššventinio laikotarpio dienomis pradėjo dirbti ilgiau nei įprastai (t.y. ilgiau nei tik iki 18 val), o ne viena jų savo duris atvėrė ir sekmadienį (kas yra visiškai neįtikėtina!!!), nors ir tik kelioms valandoms. Bej...

... Nepaisant to, kad už lango šurmuliuoja kalėdinė mugė, o laukiama kelionė į Lietuvą irgi ne už kalnų, tačiau kalėdinės nuotaikos vis dar nelabai jaučiu. Gal čia kaltas nuolat apniukęs dangus bei pliaupiantis lietus? Gal tai, kad Kalėdos man nuo vaikystės siejasi su sniegu ir šalčiu? O gal kalėdinė nuotaika prasideda nuo išsiųstų šventinių sveikinimų, kurie pas mane dar net nepradėti ruošti? Nežinau, ką kaltinti dėl sniego trūkumo - globalinį atšilimo efektą ar atrajojančias karves, išleidžiančias itin daug CO2, dėl atvirukų - tai, neabejotinai, save, tačiau kalėdinės nuotaikos galima ir paieškoti. O jei netyčia ir rasiu?! Tereikia nulipti nuo sofos. Taigi... Pirmas ženklas, kad Kalėdos ne už kalnų, vienoje parduotuvėlėje užtikti nuostabūs stikliniai žaisliukai - paukštukai ir varvekliai. Neatsilaikiau prieš juos, taip kad keletas jų apsigyveno mano namuose ir atnešė trupinėlį kalėdinės nuotaikos. Dabar teliko maža smulkmena - žaisliukus pakabinti. Kadangi eglutės pas mus nebūna, ...

Šiandien atsikėlusi tradiciškai pažvelgiau pro langą maždaug "nagi, nagi, kas šiandien vyksta pasaulyje?" Žvilgsniui nukrypus nuo pilko dangaus į pagrindinę miesto aikštę nepatikėjau savo akimis - joje jau stovi eglė!!! Gražių gražiausia - žavingai žalia, aukšta, nuostabiai apskrita, na, mano nuomone, tiesiog tobula. Štai tokia: Šios " beveik klasikinės" gražuolės (rašau "beveik", nes geriau įsižiūrėjus paaiškėja, kad tai nėra tikroji eglė, o greičiau koks kėnis ar kažkas panašaus; nenusimanau aš tuose pavadinimuose...) net nepalyginsi su pernykšte "išprievartauta" ir disko stiliumi išdabinta pagrindine miesto egle, kuri dar ir sukosi aplink save lyg kokia žemyn galva pakabinta balerina itin postmoderniame spektaklyje: Tad taip netikėtai išvydus šiųmetę eglę kažkaip net smagiau "ant dūšios" pasidarė. Vertybės išlieka... Arba aš senstu ir tampu konservatyvia bambekle. ;)