P.S. ką kalėdiško nuveikiau šiemet?

...

Nors Kalėdų mugė jau nuo gruodžio pradžios šurmuliavo mums po langais (arba, jei tiksliau, tiesiai po langais), bet didelio noro joje apsilankyti nebuvo. Kažkaip šį kartą pakako visus tuos lemputėmis blyksinčius kioskelius matyti pro langą. Tiesa, vieną kartą karšto vyno joje visgi išgėrėme. Na, nuobodi ta Liuksemburgo mugė iki negalėjimo. Pirmą ar antrą kartą gal ir įdomu, bet kai kasmet jokių pokyčių ar intrigos, tai greit susidomėjimas ir entuziazmas nuslopsta. Na, bent jau mūsų.

Visgi po dovanų paieškų maratono Trier'e (čia Vokietijoje) kažkaip dar radome jėgų aplankyti jų mugę, kuri, lyginant su Liuksemburgo, yra gerokai didesnė, turi įdomesnių daikčiukų bei yra sausakimša žmonių. Be to, joje galima aptikti skanutėlių bulvinių blynų, siūlomų su obuolių koše. Ta košė kaip ir prieštarauja iš vaikystės atsineštam įpročiui bulvinius blynus valgyti su grietine bei varške, bet šuo ir kariamas pripranta, ane? Tad po kurio laiko bulviniai blynai su obuolių košės akompanimentu tampa skanėstu. :)

Šiaip namuose nieko ypatingo kalėdiško neruošiau. Dar iš pernai pakanka visokių turimų puošmenų (pirktų ir darytų), kurias ir panaudojau. Vienintelė naujovė, kad pabandžiau susmaigstyti burbulą (kurie dabar ant bangos), nes buvo smalsu išbandyti patį procesą. Išvada, visai smagu, deja, kitiems keturiems laiko pritrūko, tad ramia sąžine juos atidėjau kitiems metams.

Kaip ir buvo Vilmanto užsakyta, o mano garsiai pažadėta, be to, dar ir bendradarbiams pasisakyta, tai visgi prikepiau a la imbierinių/pipirinių/prieskoninių (jie gavosi tokie lengvai prieskoniuoti) sausainių. O su Vilmanto pagalba dar ir išdekoravome. Taip vieną naktį visi virtuvės paviršiai buvo nukrauti briedžiais, kaminkrėčiais, teisininkais lingvistais, žaibo trenktais ežiukais, meniškomis lapėmis, meškomis, sraigėmis ir voverėmis. Kaip kokioje miško pasakoje.

Beje, pastebėjau, kad dauguma sausaininius gyvūnus labiausiai mėgsta pradėti valgyti nuo galvos. Na, čia buvo tik toks mano mažas sausaininis atradimas.

Na ir pats didžiausias darbas, kurį pasigailėjau pradėjusi, bet nebuvo jau kur trauktis - tai popierinio cilindro (tokia kepurė, jei ką) darymas. Priekabių aš savajam cilindro išpildymui turiu daug (klydau ir su išmatavimais, ir su aukščiu, tad paskui teko taisyti, maskuoti, tobulinti etc.), bet Holivudinio vakarėlio prieblandoje kepurė atrodė O.K., kai kurie net pagalvojo, kad cilindras yra medžiaginis. Cha! :)

Vaizdų su vakarėlio herojais parodysiu jau po Kalėdų, ištaikiusi minutę, o kol kas 

visiems linkiu gražių, šiltų, skalsių ir džiaugsmingų Kalėdų.