Pabambėjimai nuo sofos: iš kur atsirado Liuksemburgas? Istorija ne(visai)rimtai.

...

O buvo taip...

963 m. Zygfridas nuo Ardėnų iš vienuolyno Trier'e įsigijo Liuksemburgo pilį (fortą/tvirtovę) (tada pirmą kartą ir buvo paminėtas Liuksemburgo vardas; ir šiandien miesto muziejuje galima apžiūrėti šią sutartį). Na, ir pradėjo keroti pirmojo Liuksemburgo grafo Zygfrido dinastija (House of Luxembourg).

Apie 1340 m. Liuksemburgas išvirto į hercogystę. Tačiau dinastija gyvavo ir toliau.

Bet 1443 m. atėjo Filipas II iš Burgundijos, nes užsigeidė šių žemių ir turtų sau.

Ilgai tuo nepasidžiaugė, nes kaip tyčia po šimto metelių - apie 1555 m. - taikiu būdu (greičiausiai per vedybas) Liuksemburgas atiteko ispanams (Habsburgams iš Ispanijos).

Bet ir prancūzai panoro Liuksemburgo, tad 1683 m. Liudvikas XIV pasitelkęs karo inžinierių Vauban‘ą ir 25 tūkst. savų karių užpuolė 4 tūkst. ispanų karių garnizoną, buvusi Liuksemburge. Iš pradžių tik apšaudė patrankomis, o vėliau – po kokių metų – jau ėmėsi reikalo rimčiau: apsiautė tuos vargšus 4 tūkst. ispanų ir per pusantro mėnesio užėmė Liuksemburgą. Tada per metus kitus Vauban'as pagerino Liuksemburgo įtvirtinimus (o tvirtovė savo stiprumu pradėjo garsėti po pasaulį) ir po trijų metų patsai Liudvikas XIV apsilankė Liuksemburge.

(foto iš interneto platybių)

Visgi prancūzai savo pergale džiaugėsi neilgai, nes 1697 m. ispanai tarptautinės sutarties dėka vėl atgavo Liuksemburgą.

Na, o 1717 m. Liuksemburgas - vėlgi taikiu būdu - iš ispanų Habsburgų atitenka austrų Habsburgams, vedamiems imperatorienės Marijos Antuanetės.

1795 m. įvykus Prancūzijos revoliucijai, barbarai revoliucionieriai įsiveržė į Liuksemburgą, ir Liuksemburgas tapo "Département des Forêts" (ala Miškų departamentu). Žinoma, Liuksemburge buvo vykdomos visokios "revoliucingos" reformos kaip ir visoje Prancūzijoje, tačiau Liuksemburgo kaimiečiai revoliucionierių nepamėgo (ypatingai už tai, kad bažnyčias naikino), ir net po trijų metų sukilę buvo, nors, deja, ne itin sėkmingai.

1805 m. Liuksemburgo neaplenkė ir patsai ponas Napoleonas.

(foto iš interneto platybių)

Po Napoleono pralaimėjimo įvyko Vienos konferencija (1815 m.), ir visi ponai perdalijo napoleoninę Europą. Ta proga buvo sukurta/atkurta Liuksemburgo Hercogystė (1815 m.), beigi pasipešus Prūsijos bei Nyderlandų princui, mainų būdu ji atiteko pastarajam.

1830 m. nutiko Belgijos revoliucija – atsirado Belgija, ta proga belgai sau prisidūrė dalį Liuksemburgo žemių, o Liuksemburgo teritorija tapo panaši į dabartinę.

Dar reikėtų paminėti, kad po Europą bastėsi prūsai, didino jie ten savąją imperiją, tai, aišku, neaplenkė ir Liuksemburgo. Ir pabuvo jame kažkur iki 1867 m.

Liuksemburgas kariniu atžvilgiu buvo neutralus nuo 1867 m. Jau tuomet Liuksemburgas nugriovė visas savo gynybines tvirtoves, atvėrė įtvirtinimus, nes jis gi... neutralus. Tada visi puolė visiems atvertus įtvirtinimus apžiūrinėti. ...

Apžiūrinėti galima iki šiol (ką sėkmingai mes bei mūsų svečiai, o ir apskritai turistai, darom).

Nepaisant prūsų, 1839 m. Liuksemburgas tampa nepriklausomu nuo nieko (Londono sutartis), nors ir išlieka personalinė unija su Nyderlandais (tas pats valdovas) iki pat 1890 m.

1890 m. Liuksemburgą valdo jau kitas valdovas, nutrūksta personalinė unija su Nyderlandais (greičiausiai išrenkami skirtingi valdovai).

1919 m. Liuksemburge išsiplečia demokratinės teisės, suteikiama visuotinė balsavimo teisė (iki tol tik ponai balsavo, kas sudarė maždaug apie 14%).

(foto iš interneto platybių)

Per I Pasaulinį karą Liuksemburgą valdė hercogienė Adelaidė ir ji buvo palanki vokiečiams, užtat tarp vietinių liuksemburgiečių ji tapo labai nepopuliari ir nemėgstama. Tad ji atsisakė valdymo ir iš karto po karo šalies valdymą perėmė jos sesuo hercogienė Šarlotė (1919-64). Per II Pasaulinį karą Šarlotė buvo emigravusi ir grįžo kartu su JAV kareiviais, išvadavusiais nuo vokiečių.

(foto iš interneto platybių)

Vokiečiams užėmus šalį buvo daug propagandos, kad liuksemburgiečiai yra vokiečiai: „Liuksemburgieti, tu esi vokietis ir tavo gimtoji kalba yra vokiečių“. Aišku, atsirado kolaborantų, kuriems tokios mintys patiko. Tačiau vėliau juos mušė už kolaboravimą, bet dar vėliau buvo priimtas įstatymas, kad atleidžiamos jų nuodėmės ir visi ala susitaikė.

Po Šarlotės sostą iki 2000 m. perėmė jos sūnus Žanas, o dabar Didžiojo kunigaikščio titulais džiaugiasi jo sūnus Henrikas.

 (foto iš interneto platybių)
...