My cosy sofa

... Ir vėl kvailioju; šį kartą neištvėriau nepažaidusi spalvų žaidimo, kurį radau aprašytą Knopkiniukų tinklaraštyje. Ir, žinoma-žinoma-žinoma,  iškart užsimaniau, kad man paskirtų kokią spalvą. Smalsu buvo ne tik, kiek daikčiukų būtent tos spalvos (o reikėjo jų nei daug, nei mažai - 9) rasiu namuose, bet ir kokią spalvą gausiu. Ogi... ... ORANŽINĘ !!! Buvo netikėta, bet ką aš žinau, gal ir kokia kitokia spalva būtų ne mažesnė staigmena. Visgi smalsu, o kodėl man kliuvo oranžinė? Hmmm...  (kaip visada, paspaudus ant foto - pasididina) Pražioje pagalvojau, kad nelabai mūsų namuose yra tos oranžinės spalvos, bet įdėmiau pasidairiusi aptikau, kad visokiausių oranžinių ir pseudo oranžinių daiktų daiktelių yra kur kas daugiau nei 9, tad turėjau prabangą pasirinkti...  Pirmiausiai kažkodėl pagalvojau apie siurblį bei apie virtuvėje gulinčius niekaip nesuvalgomus apelsinus. Vonioje savo žvaigždžių valandos laukė svarstyklės, šampūnas ir dušo želė. Kiek pa...

... Visai netoli Liuksemburgo, bet jau Prancūzijoje, yra toks nemažas Amnevilio (Amneville) zoologijos sodas, kuriame visai neseniai teko apsilankyti. Įėjimo bilietas, tiesa, iš pradžių pasirodė nepigus (27 eurai suaugusiam), tačiau įvertinus tai, kad šis zoosodas išsilaiko pats (negauna jokių dotacijų iš valstybės), jo dydį, gyvūnų įvairovę bei jų laikymo sąlygas ( o kad Kauno zoologijos sodo gyvūnams tokias sąlygas, ech... ), siūlomas pramogas (gyvūnų pasirodymus), tai bilieto kaina nebeatrodo per didelė. Turim prisipažinti, kad mums - man ir Vilmantui - labai, labai, labai patinka visokie "čiūdikai" (žmonių kalba - gyvūnai), pvz., skruzdėdos ar baltosios meškos, kuriuos gyvai galime pamatyti tik zoosode (jei tik nesi kokių "Animal Planet" ar "Travel", ar "National Geographic" darbuotojas). Na, įdomūs jie mums; o gal ir mes jiems??? Nors  dėl mūsų įdomumo, tai abejoju. Kadangi į zoologijos sodą važiavome ne vieni, tai dabar ...

... Taip, ir vėl Provansas.  Tęsiu pažadą dar papasakoti (parodyti apie jį). Juo labiau, kad ir vėl pasitaikė proga ten apsilankyti. Ir vėl apsistojome Marselyje , tačiau šį kartą kiek kitoje miesto vietoje - senamiestyje, vadinamame Le Panier (išvertus - krepšys) kvartale. Viena vertus, buto vieta buvo, sakykime, visiškai nestebuklinga: pro langus matėme ne tik vaisių, daržovių bei kitų produktų krautuvėlę, bet ir vietinio valkatėlės guolį, o naktimis girdėjome minėto bomžiuko kosėjimus (ir ne tik)  bei šiukšlių mašinos darbą. Beje, tas valkatėlė ne šiaip sau (gaila, bet nesusimasčiau nufotografuoti): visada su kostiumu, kaklaraiščiu (kurį nusiimdavo prieš eidamas miegoti) ir buteliu rankoje. Ne šiaip koks, o bomžiukas su stiliumi. :) Beje, ir pati mūsų namo laiptinė prabanga visai nedvelkė. Įėjusi į laiptinę iškart prisiminiau prancūzišką filmą "Moterys iš 6-ojo aukšto", bet vyliausi, kad mūsų gyvenamasis būstas atrodys padoriau. Ačiūdie, atrodė...