My cosy sofa

... Buvau jau užmetusi už sofos įrašą apie Rūtą kaip pasenusį (kažkada taip ir neprisiruošiau parašyti), tačiau šiandieninis Rūtos plaukimas ir pasaulio čempionato auksas privertė mane persigalvoti. Nes nuoširdžiai didžiuojuosi šia mūsų sportininke – ne tik dėl sportinių pasiekimų, kurie yra absoliučiai nerealūs, bet ir dėl jos charakterio brandos, kuri, drįsčiau sakyti, tikrai ne pagal amžių (manau, jokie šešiolikamečiai neskaito mano tinklaraščio, tad ir galvos man nenusuks už tai). O norėjau papasakoti, ai, ką čia meluoju, iš tiesų tai norėjau pasigirti, kad teko Rūtą matyti Liuksemburge, nes ji dalyvavo čia vykusiose komercinėse jaunimo varžybose. Taigi turėjome malonumą karštai lietuviškai - net baseino sienos drebėjo - už ją pasirgti. Truputį gėda, bet neformalų susitikimą su Rūta pramiegojome – niekaip nesugebėjome ankstyvą šeštadienio rytą atsikelti. Nors gal mums atleistina, mes gi ne sportininkai.... Tačiau buvo šaunuolių, kurie nepatingėjo, atsikėlė ir pasi

... Muzikos mėgėjai tikrai nenusiviltų apsilankę Liuksemburge liepos antroje pusėje, kad vyksta jau kasmetiniu tapęs „Bliuzo ir džiazo ralis“ (Blues’n Jazz Rallye), skirtas tokios ( blues rock , rockabilly , Chicago blues , funk , boogie-woogie , reggae blues , dixieland , New Orleans , mainstream , fusion , new generation , électro & vocal jazz ) muzikos populiarinimui. Pirmasis toks buvo Liuksemburgo turizmo biuro suorganizuotas dar 1995 metais, tad šiųmetinis buvo jau 18-as! Mes šio renginuko stengiamės nepraleisti ir kasmet apsilankyti, kaip, beje, ir daugelis kitų Liuksemburgo gyventojų bei svečių, kas akivaizdžiai matosi nuotraukose. O tai, kad renginio dieną ir vakarą buvo labai šiltas oras (kaip kontrastą prisimenant pernykštį šaltį ir striukes tuo pat metu, brrr...) irgi nemenkai prisidėjo prie išaugusio lankomumo. Dieną su kompanija pamirkę atvirame baseine, vakare išsiruošėme pasižvalgyti kas gero prie tų dvylikos scenų vyksta. O pažiū

... Atėjo laikas pakeliavimų po Monpeljė (Montpellier) apylinkes "deimančiukui" – kaimeliui Hero slėnyje (Valée de l'Hérault) labai jau gudriu pavadinimu Saint Guilhem de le D ésert , o jei pažodžiui, tau gautųsi kažkas panašaus į „šv. Viljamas iš dykumos“. Neturint mašinos nusigauti iš Monpeljė iki to kaimelio nėra labai lengva – mums prireikė tramvajaus ir net dviejų autobusų paslaugų, tačiau ir ne baisiai sudėtinga. Trumpiau tariant, viskas įmanoma, aišku, jei labai nori. O norėti visai verta, nes šis viduramžiškas kaimelis tikrai ne šiaip sau tituluojamas vienu gražiausiu Prancūzijoje. Pas šv. Viljamą lankėmės tikrai ne pačią gražiausią ir saulėčiausią dieną, bet net ir tai nepakenkė jo patrauklumui. Todėl tik galiu įsivaizduoti, kaip gražu jame būna, kada viskas tikrai pavasariškai sužaliuoja ir pražysta, o pavakarės tampa maloniai šiltos. Kaimas įsikūręs siaurame slėnyje tarp kalnų, be to, netoli jo susibėga net dvi upės – Gelonės (Gellone) ir Hero (

... Viskas prasidėjo nuo beveik anekdotinės situacijos. Grįžta vyras iš darbo vakarėlio ir vos ne pirmi jo žodžiai įėjus į namus: "rytoj važiuosime žiūrėti vabalų". Žmonos reakcija: "... ??? ... Kkko? Vabalų? Gal kiek vyno padauginai?" Vyras: "Ne, daug negėriau. Bet rytoj važiuojam žiūrėti vabalų". Žmona sėdi be žado. Taip beveik ir buvo mums. Vilmantas patvirtino, kad tikrai su vienais draugais važiuosime žiūrėti vabalų, kuriuos jie mums labai nori parodyti. Vabalų... Brrr, visai neromantiškai skamba. Ne, bet paklausykite, mano galvoje važiuoti žiūrėti vabalų penktadienio vakarą tikrai nėra pats įdomiausias užsiėmimas. Nenoriu aš važiuoti rytoj žiūrėti kažkokių vabalų. Na, bet vėliau išsiaiškinau, kad tie vabalai - tai jonvabaliai. ... OK, ne taip jau ir blogai. Gal net visai ir nieko. Gal netgi ir visai įdomu. Juk net nepamenu, kada "gyvai" mačiau jonvabalį. Nuvažiavome Liuksemburge į Lorentzweiler mišką, kuriame mūsų

... Pažiūrėjusi, kada buvo mano paskutinis įrašas tinklaraštyje net už galvos susiėmiau – prieš gerą mėnesį. Ne, bet rimtai, vienas apsileidimas. Nors iš tikrųjų tai kaltas birželis. Va, va, jį ir apkaltinsiu. Svečiai, kalbų kursai ir egzaminai, visokie reikalai – taip ir nepamačiau, kur dingo visas mėnuo. Aišku, kad kaltas birželis. O visokie dalykai, apie kuriuos norėčiau parašyti, kaupiasi geometrine progresija. Todėl turiu nuojautą, kad apie kai kuriuos dalykus turbūt taip ir neparašysiu. Nebent nutiks koks stebuklas. O šiandien norėčiau papostringauti apie Prancūzijos Langedoko-Rusijono regiono sostinę Montpeljė (Montpellier). Ankstesniuose įrašuose vis minėdavau, kad iš Montpeljė važiavome ten , paskui ten ir dar ten , bet apie patį miestą nė žodeliu taip ir neužsiminiau. Pats laikas ištaisyti šią klaidą. Pradėsiu nuo Montpeljė simboliu laikomos senamiesčio centrinės Komedijos aikštės (Place de la Comédie), kuri, kaip galima būtų spėti net ir nieko nežinant, kažka