Pasakojimai nuo sofos: nuo Liudviko iki Antigonės, arba, trumpai tariant, Montpellier

...

Pažiūrėjusi, kada buvo mano paskutinis įrašas tinklaraštyje net už galvos susiėmiau – prieš gerą mėnesį. Ne, bet rimtai, vienas apsileidimas. Nors iš tikrųjų tai kaltas birželis. Va, va, jį ir apkaltinsiu. Svečiai, kalbų kursai ir egzaminai, visokie reikalai – taip ir nepamačiau, kur dingo visas mėnuo. Aišku, kad kaltas birželis. O visokie dalykai, apie kuriuos norėčiau parašyti, kaupiasi geometrine progresija. Todėl turiu nuojautą, kad apie kai kuriuos dalykus turbūt taip ir neparašysiu. Nebent nutiks koks stebuklas.

O šiandien norėčiau papostringauti apie Prancūzijos Langedoko-Rusijono regiono sostinę Montpeljė (Montpellier). Ankstesniuose įrašuose vis minėdavau, kad iš Montpeljė važiavome ten, paskui ten ir dar ten, bet apie patį miestą nė žodeliu taip ir neužsiminiau. Pats laikas ištaisyti šią klaidą.

Pradėsiu nuo Montpeljė simboliu laikomos senamiesčio centrinės Komedijos aikštės (Place de la Comédie), kuri, kaip galima būtų spėti net ir nieko nežinant, kažkaip susijusi su vaidinimais ar teatru. Ir iš tiesų, šį aikštė pavadinta pagal šioje vietoje kadaise stovėjusį ir net du kartus (1785 ir 1855 metais) sudegusį teatrą. Matyt, prastai aktoriai vaidino, tai žiūrovai neapsikentę padegdavo. Juokauju, žinoma.

Tik prasiyrus pro tramvajus bei elgetas ir įžengus į aikštę, mūsų akis patraukė kavinė „Le Café Riche“ ir prie jos besiburiuojantys žmonės. Pradžioje juokavome, kad gal čia visi Montpeljė turtuoliai susirinko, vėliau nusprendėme, kad čia susirinko visi, norintys bent trumpam pasijusti turtuoliais, bet galiausiai ir mes patys, paskutinį atostogų sekmadienio rytą nuėjome į ją prieš saulutę pasėdėti kaip kokie ponai.

Taip pat nelikome abejingi aikštės fontane stūksančiam kupstui, kuris, kaip paskui atidžiau paskaitę gidus supratome, yra visai ne koks jau niekingas kupstas, o Trijų gracijų skulptūra, statyta garbaus architekto Étienne d'Antoine dar 1790 m. Hmmm, gerai. Teliko mintyse atsiprašyti tų gracijų. Beje, tokių kupstų-fontanų mieste užtikome dar ne vieną. Jau be gracijų, bet vis tiek. Matyt, toks jau miesto stilius. Ir nepasiginčysi su tuo.

Nuo Komedijos aikštės į vieną pusę eina istorinis miesto senamiestis, beje, dėl savo formos vadinamas Eccusson (skydas). O kitoje pusėje akys užtinka šiuolaikinio modernizmo apraiškas, pvz., su miesto biudžetą gerokai paploninusį Corum pastatą, kuriame įsikūręs 6000 m² ekspozicijų centras bei miesto opera (Opéra Berlioz), o dar kiek paėjus ir pralėkus didžiulį prekybos centrą ima vertis Antigonės kvartalas. Bet apie viską iš eilės.

Taigi, senamiestis. Nors senamiestyje labai daug parduotuvių, kurios neabejotinai vilioja ne tik turistus, bet ir vietinius, tačiau, mano manymu, po jį vis tiek smagiausia vaikštinėti vakare jau sutemus, kai atgyja nedidelėse gatvelėse pasislėpusios kavinukės, o iki šių laikų išlikusios keletas viduramžiškų gatvelių (pvz. Rue du Bras de Fer) tampa dar paslaptingesnės.

Taip kažkur besisukinėdami po senamiestį pataikėme užeiti į miniatiūrinį ir labai paprastą graikiškų patiekalų „nežinau ką“ (restoranu tos vietos liežuvis nesiverčia pavadinti), kuriame netikėtai mūsų skonių ir skrandžių laukė didžiulis MALONUMAS – tokio skanaus eskalopo su sezamo sėklomis bei grilintos keftos jau seniai nebuvome ragavę. Liežuvius buvo galima praryti. O to net neįtartum, pažvelgus į tos įstaigėlės vidų. Gaila, neprisimenu kaip ji vadinosi (tikėtina, kad "Tempo"), bet jei kada būsite Monpeljė ir pamatysite ant sienos šiuos du šokėjus, tai žinokite, kad esate šalia. Neturėtumėte nusivilti, nebent mus suklaidino alkis. Bet nemanau...

Aišku, koks senamiestis be bažnyčių? Pvz. šv. Onos, šv. Roko, Šv. Petro (čia jau pati Katedra) ir t.t. Bet kažkaip nesifotografavo jos mums, tai neturiu anei vienos iliustracijos. Beje, prie kažkurios bažnyčios (lyg tai šv. Onos, bet tiksliai neprisimenu) galima rasti vieną iš daugelio po miestą išbarstytų „vizualinių apgaulių“ (trompe-l'œil). Deja, nenufotografavome ir tos. Už tai užfiksavome kitą, kurią aptikome besimaldami po centrą ir kuri mums padarė didžiulį įspūdį, nes labai jau natūraliai įsikomponavo į aplinką.

Bet pasirodo tokių piešinių ant sienų (art mural) yra kur kas daugiau (Edouard Adam aikštėje, Méditerranée gatvėje, Corum ir Palais de Justice automobilių stovėjimo aikštelėse Lapeyronie ligoninėje ir t.t.), nes tai yra specialaus miesto meninio projekto "Mad Art" dalis. Vien už šią iniciatyvą miestui galima uždėti riebų pliusą.

Prasidėjęs Komedijos aikštėje senamiestis užsibaigia kita aikšte - platanais apsodinta Karališkąja Peirou (Place Royale du Peyrou) – bei parku, į kuriuos patenkama per „Peyrou vartus“ (Porte du Peyrou) – XVII a statytą triumfo arką. Minėtoji aikštė yra pati aukščiausia senamiesčio vieta, o didžiausios jos puošmenos yra ne tik 1768 m fontanas (arba vadinamoji „vandens pilis“, architektas Jean-Antoine Giral) ar karaliaus Liudviko XIV bronzinė skulptūra, bet ir mano jau minėti platanai ir dar neminėti žibintai.

Fontano (ar „vandens pilies“) vanduo atiteka XVIII a. 14 km ilgio Šv.Klemenso akveduku (Saint Clément Aqueduct), kuris užsibaigia 21,5 m aukščio dvigubomis arkomis. Beje, akveduko arkos labai įspūdingai atrodo žiūrint iš viršaus – taip labiau pasijunta jo tikrasis aukštis. Į Peyrou aikštę buvome užsukę keletą kartų – vakare jos vartai buvo užrakinti, tad tiek jos ir tematėme, kitą dieną atėjus buvo debesuota ir baisiai vėjuota, todėl ir vėl ypatingo jos grožio nepajutome, bet užsukę saulėtą dieną nenusivylėme – supratome, kaip malonu po ją pavaikštinėti. O jei dar ir blusturgis vyksta...

Visiškai kitokį miesto veidą galima pamatyti naujamiestyje, pvz., Antigonės (Antigone) kvartale, užimančiame ganėtinai didelį plotą ir nusitęsiančiame nuo senamiesčio iki pat Lez upės. Šis kvartalas, kuris mums su Vilmantu priminė sovietinės eros architektūrinius „šedevrus“, suprojektuotas 1977 m. buvusių kareivinių vietoje. Ispanų architektas Ricardo Bofill taikėsi į graikiškas tradicijas (gal todėl, kad Monpeljė yra vienas tų miestų, kuris neturi romėniško-graikiško palikimo) bei neoklasicizmą.

Na, gal tuo metu tai buvo itin didžiulis mados šūkis ar nereali naujovė, bet žvelgiant iš šiandienos bei palei tuos pastatus vaikštančio žmogaus perspektyvų, sakyčiau, labai nejauku ir nieko gero. Dideli pastatai, dideli tarpai tarp jų ir mažai žmonių – tarp jų jautiesi toks visiškai mažas ir nereikšmingas. Net mitologines ar kitokias figūras vaizduojančios skulptūros bei olimpinis sporto baseinas negelbsti. Et. 

Nors žiūrint į nuotraukas neatrodo jau taip blogai, tai dabar man klausimas, kas mane apgauna - ar mano įspūdžiai, ar nuotraukos..? Tikėtina, kad pastarosios.

Už tai nuotaiką visada pakelia spalvotieji Montpeljė tramvajai. Keturių skirtingų linijų tramvajai skiriasi ne tik savo numeriais, bet ir išorės spalva bei piešiniais. Tramvajaus vidus lygiai taip pat spalvotas ir, kas svarbiausia, švarus. Todėl labai malonu jais važinėti, o ir jie patys labai pagyvina miesto gatves.

Visgi smagiausias dalykas yra tai, kad iš Monpeljė galima lengvai ir greitai nuvažiuoti prie jūros – į tik už 6 km esantį Palavas-les-Flots miestuką (nežinau, o gal tai Montpeljė priemiestis???). Kadaise naudotas pakrantės gynybai, dabar tai yra tiesiog nedidelis kurortinis miestelis su kriauklingomis Viduržemio jūros pakrantėmis.

Ir jis man pasirodė visai žavus.

Palavas-les-Flots centras yra toje vietoje, kur Lez upė specialiu kanalu įteka į jūrą. Tad aplink jį tradiciškai išsidėstęs nedidukas jachtų uostelis, o netoli žaliai balto švyturio stovi žvejo skulptūra. Per upės kanalą kelia tokie labai juokingi senoviniai "kibiriniai" ir "slidininkų" keltuvai. Na, ir be abejo, kad aplinkui netrūksta mažutėlaičių kavinių, taip įprastų tokiems pajūrio miesteliams.

O dabar atskleisiu paslaptį. 

Nepaisant visko, ką aprašiau, nesusidraugavome mes su Monpeljė miestu ir nors tu ką. Na, neįvyko toji paslaptinga cheminė reakcija reikalinga meilei ar bent jau simpatijai... Nepaisant to, miestas neišbluko iš atminties, nes jame pamatėme įdomių dalykų – vieni mums patiko, kiti nelabai, bet vis tiek vienokį ar kitokį įspūdį paliko. Ar važiuočiau antrą kartą? Turbūt nelabai. Na, nebent karštą vasarą, nes mums lankantis buvo ankstyvas pavasaris. Žiū, gal imtų nuomonė ir pasikeistų.

...